6.00 – kėlimasis; 7.00 – debesų išvaikymas; 8.00-10.00 – žygdarbis; 16.00 – karas su Anglija. Ir t.t.
Žinoma! Taip gyveno baronas Miunhauzenas! Didvyriškų jo poelgių ir fantastiškų žygdarbių istorijos mūsų jaunystėje plačiai skambėjo. Ir šiandien jau nebėra svarbu, kas tas istorijas aprašė. (Jei karščiai jūsų dar galutinai nenukankino – paieškokite). Bet taip pat suprantu, kad tarp jaunesniųjų skaitytojų būtinai rasis ir tokių, kurie apie pasaulyje garsų baroną bei jo nuotykius nebus girdėję. Todėl primenu. Tai – tas pilietis, kuris, baloje skęsdamas, pats save ir savo skęstantį žirgą iš prapulties ištraukė. Tiesiogine prasme: saujon suėmė galvos plaukus, ir viršun truktelėjo. Bet man vaikystėje labai patiko jo nuotykiai amžino įšalo žemėje – Rusijoje. Ten viešintį baroną lokys įvijo į aukštą snieguotą medį. Baronas, žinoma, būtų galėjęs tą lokį nušauti. Bet, bėda, pistoletas iš kišenės iškrito ir liko žemai ant sniego gulėti. Tačiau mūsų didvyris išeitį iš beviltiškos situacijos ir Sibire rado. Nes buvo girdėjęs, kad per šalčius užšąla net tas gamtinis skystis, kurį visi su savimi nešiojamės. Tad, prasisegus kelnes, beliko tinkamai – į ant žemės gulintį ginklą – nukreipti srovę. Nutįsęs varveklis įgalino pistoletą prisitraukti. Kova laimėta!
 
Istorijų – gausybių gausybė, bet dabar pati neįtikinamiausia šio rašinio dalis: baronas Miunhauzenas (Friedrichas Hieronimus von Munhausen) iš tikrųjų egzistavo. Gimė 1720-aisiais, mirė 1797-aisiais. Visokiausiose armijose tarnaudamas išmaišė pusę Europos. Kai kurie šaltiniai teigia, kad buvo užsukęs ir į Lietuvą. Buvo velniškai talentingas pasakotojas. Ir ne mažiau talentingas melagis. O pirmieji pasakojimai apie jo žygdarbius išspausdinti dar baronui gyvam esant: apie 1760 metus. Bet ne pats užrašė, kiti. Dar po šimto metų kažkas – nežinia kas – įtraukė jo pavardę ir į Didžiąją Britų enciklopediją.
 
Bet gi ne dėl tos enciklopedijos jį čia minim. O dėl tiesioginių sąsajų su medicina.
Sąlyginai neseniai – 1951-ųjų rugpjūtį – britų psichiatras Ričardas Ašeris žurnale „Lancet“ išspausdino asmeninius pacientų tyrinėjimus. Ir nuo tada nauja (iki tol nepastebėta ir neįvardinta) liga buvo pavadinta taip, kaip pirmąsyk ją pavadino R.Ašeris: Miunhauzeno sindromu. Nuo tada geriausia tos ligos nupasakojimo forma ir yra konkretūs įvairių šalių gydytojų pateikti pavyzdžiai. Apsiribosiu gal dviem. O trečiąjį pridėsiu iš Lietuvos medicinos praktikos.
 
Dr. Ašeris aprašė keletą pacientų, kurie – tai paaiškėjo tik po daugelį mėnesių trukusio tyrimo – ligos istorijas kūrė tarsi Miunhauzenas. Kuomet viena ligoninė nerasdavo ligos, tie pacientai kreipdavosi į antrą, trečią ar net penktą kliniką. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, kaskart simptomus vis pagrąžindami bei pagilindami. Patikimas ir esmę paaiškinantis yra kažkokios ponios Wendy pavyzdys. Sunkų ir nesotų jos gyvenimą temdė nesutarimai šeimoje, barniai, bausmės ir seksualinis patėvio išnaudojimas. Kuomet jai buvo 16 metų, ji pirmąsyk pakliuvo į ligoninę. Dėl apendicito. Kaip vėliau teigė, čia jos – pirmą kartą gyvenime – kažkas paklausė, kaip jaučiasi. Pirmąsyk kažkas ja rūpinosi. Supratusi tai Wendi ėmė ir toliau keliauti per ligonines. (Per dešimtmetį, jai buvo padarytos 42 operacijos. O tikri sveikatos sutrikimai prasidėjo dar ir dėl to, kad dažnai iš palatos pabėgdavo, net siūlėms nesugijus).
 
Liūdniausias atvejis ištiko aštuonmetį amerikietį Kristoferį: jis veik visą sąmoningą gyvenimą praleido ligoninėse. Dėl to kaltas tik vienas žmogus – jo motina. Nes jau vienuoliktą dieną po Kristoferio gimimo ji pareiškė, kad sūnus – alergiškas pienui. Gydytojų konsultacijos ir ligų neigimas nepadėjo: per aštuonerius metus berniukas – dėl melagingų motinos liudijimų – operuotas 13 kartų, o ligoninėse motinos „dėka“ gulėjo 300 kartų. Tikriausia, atkreipėte dėmesį: tai – kitoks Miunhauzeno ligos variantas: kai į daktarus kreipiasi ne ligonis, o jį globojantis žmogus. 70 proc. Lietuvoje pasitaikiusių atvejų taip ir užfiksuojama: tai – deleguotas Miunhauzeno sindromas. Apsidairykite aplink: gal rasite taip norinčių ir jums pagelbėti?
 
Na, ir tikrasis, visuose laikraščiuose aprašytas lietuviškas atvejis. Gal pamenate? Prieš šešetą metų per visą Lietuvą nuskambėjo byla, kuomet Kaune gyvenanti motina kūdikiui (!) po oda leido dezinfekuojamąją medžiagą, kuri šiaip jau yra skirta mirusiųjų kūnams balzamuoti. Motinai nustatytas Miunhauzeno sindromas. Bet nuo bausmės tai neišgelbėjo.
Priežastys, sindromą lemiančios. Pirmiausia, žinoma, tai noras sukelti aplinkinių dėmesį ir užuojautą. Pagalbos paieškos (nors tai sunkiai suvokiama). Depresija ir psichiniai sutrikimai. Kartais priežastys savanaudiškos: norisi receptinių vaistų. Arba yra siekis išvengti teisinės atsakomybės. Ir t.t.
 
Bet medikai ir psichiatrai pataria būti atsargiems: nereikėtų šio sindromo painioti su kita liga – hipochondrija. Mat hipochondrikai nuoširdžiai tiki, kad serga, o „miunhauzenai“ puikiai supranta, jog kančias simuliuoja. Kartais (kažkas taip sako) Miunhauseno sindromui tyliai pritaria ir kai kurie „komerciniais“ vadinami gydytojai. Jie pasistengia, kad ligonis darsyk nepigiai kainuojančiame priėmime atsilankytų. Kas taip sako, nurodyti negaliu: prižadėjau tylėti.
 
Kaip keista bebūtų, šio rašinio pabaigoje rasite pagyrimus visai kitam rašiniui. Ir jį primygtinai rekomenduoju rasti ir perskaityti. Tai – apie Miunhauzeno ir jo minčių bei ištisų gyvenimo epizodų egzistavimą mūsų šiandienoje. Medicinoje – taip pat. Jei perskaitysite, atsivers nauji minčių klodai. Ir galbūt padarysite neįtikėtiną atradimą: gali pasirodyti, jog Garsusis Baronas tikrai yra gyvas. Ir, kad jis vis dar gyvena šalia mūsų. T.y. Lietuvoje.
 
Citata: „Lietuviškasis Miunhauzenas pamėgino išnaudoti oro baliono savybes, kad pasiektų pokyčių sveikatos apsaugos srityje. Jis pasiūlė pažvelgti į visą sistemą iš paukščio skrydžio. Pakėlė ir... paliko kaboti. O gal verta kokiems trims mėnesiams pakelti į orą visus mūsų politikos formuotojus?..“
Daug aiškiau taps, jei perskaitysite originalą. Jį rasti galite internete. Pagal nuorodą „Miunhauzeno pasakos: mąstymas, skaičiai, trilema ir sindromas“.
Autorius – tuometinis valstybės kontrolierius, o nūnai sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!