Verta paminėti, jog rengiant Vyriausybės programą daugiau negu pusšimtis nevyriausybinių organizacijų (NVO) pateikė Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) savo pasiūlymus dėl rengiamo plano prioritetų ir tikslų įgyvendinimo, strateginių uždavinių suformulavimo bei siektinų rezultatų. Analogiškas aktyvumas stebimas ir šiuo metu, kai svarstomi ir diskutuojami svarbūs ir aktualūs pokyčiai, kurie paliestų Lietuvos pacientus, sveikatos priežiūros specialistus, įstaigas ir visą sistemą iš esmės. Didelis aktyvumas rodo, kad sistemos dalyviai nori įsitraukti į pokyčių planavimą, siūlomų pokyčių prasmės vertinimą ir, kas svarbiausia, nori būti išgirsti.
 
Tai nėra atsitiktinumas arba trumpalaikiai veiksmai. Lietuvos istorija žino daugelį gydytojų, kurie aktyviai, atsakingai ir su dideliu atsidavimu įsitraukdavo į valstybės valdymo procesus, įkvėpdavo pokyčiams ir patys tapo tokiais (pvz., Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Jonas Staugaitis, Eliziejus Draugelis, Kazimieras Jokantas, Vladas Lašas, Juozas Buzelis, Klemensas Vaitekūnas ir kt.).
 
Tad nėra nuostabu, jog sveikatos sistemos NVO turi pažangių idėjų ir yra pasiryžusios palaikyti ir įsitraukti į procesus, numatytus SAM valdymo srities prioritetuose: nuo žmogiškųjų išteklių pritraukimo, darbo sąlygų gerinimo ir efektyvaus paslaugų teikimo planavimo iki sveikatos priežiūros sistemos pasirengimo karo, krizių, ekstremalių situacijų ir kitų grėsmių suvaldymui.
 
Ko siekia sveikatos sistemos NVO? Taigi:
būti ir išlikti Vyriausybės ir SAM dalykiškai socialiniais partneriais, kurie yra pasirengę ginti savo idėjų lyderystę, bendrai ieškoti efektyvių ir prasmingų sprendimų bei visiems naudingos pažangos;
 
suteikti neabejotiną prioritetą medicinos mokslo įrodymais, socialinėmis, ekonominėmis bei teisinėmis analizėmis pagrįstiems argumentams, kurie anksčiau nebuvo išgirsti. Tenka pripažinti, kad dažnu atveju sveikatos sistemos NVO balsas nėra išgirstamas iš karto. Čia kaip su nerangiu pacientu – iš pradžių neklauso, o po to tenka komplikacijas gydyti;
 
ryškinti sveikatos sistemos problemas ir skaudulius, rodyti galiojančio arba numatomo reguliavimo spragas, dalintis patirtimis ir gerosiomis praktikomis, siekiant bendro tikslo – stiprios, tvarios, nuoseklios ir subalansuotos sveikatos sistemos kūrimo ir vystymo.
 
Tenka pripažinti, jog 2008-2020 metų laikotarpiu sveikatos sistemos sprendimų priėmimas įgavo ryškų biurokratinį atspalvį, praturtintą ideologinėmis nuostatomis (pvz., dėl specialistų atsakomybės ne tik už gydymą, bet ir už viešuosius finansus, dėl paslaugų metų kylančių klaidų ir baudimo kultūros, dėl institucinio požiūrio į specialistus ir jų profesinę savivaldą, dėl visuomenės sveikatos, priklausomybių ir jų žalos mažinimo priemonių taikymo ir pan.), senomis idėjomis (pvz., dėl sveikatos sistemos finansavimo šaltinių, naujųjų technologijų taikymo ir MTEP veiklų rezultatų išleidimo į rinką) ir skambiais šūkiais (pvz., supriešinančiais viešąją ir privačią mediciną ir pan.). O kaip norėtųsi, jog paminėti sprendimai būtų pagrįsti sisteminga tyrimų analize, pasiteisinusiomis pasaulinėmis praktikomis ir konkrečių sričių specialistų kompetencija. Pagrįsti būtent taip, kaip to reikalauja mūsų šalies teisės aktai - Konstitucija, Teisėkūros pagrindų įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas ir kiti.
 
Džiugu, kad per pastaruosius aštuonerius metus medicinos bendruomenė dar labiau sustiprėjo, užgrūdinta mobingo ir psichologinio smurto darbe atvejų išviešinimo, COVID-19, perteklinio ir tarpusavyje prieštaraujančio reguliavimo, priklausomybių visuomenei keliamų socioekonominių pasekmių, lėtai tobulėjančios e.sveikatos ir kitų dedamųjų. Metai iš metų sveikatos sistemos NVO atliko ne vieną žingsnį, pasiekė aukštą brandos lygį – jos vienijasi iniciatyvioms, dalijasi idėjomis ir sprendimais, kelia į viešumą sistemos ydas ir problemų pūlinius.
 
Specialistai ir ekspertai vis garsiau pradeda kalbėti apie sveikatos sistemos problemas, poreikį jų sisteminiam, o ne simptomatiniam, sprendimui, šių problemų poveikį ne tik pavieniam pacientui, specialistui bei įstaigai, bet visai valstybei ir visuomenei. Vis dažniau akcentuojamas sveikatos, sveikos gyvensenos, ilgaamžiškumo ir tvarios bei našios ekonomikos ryšys.
 
Galime didžiuotis, jog dabartinėje sveikatos sistemoje yra labai stiprių organizacijų ir lyderių, kurie matomi ir girdimi. Tačiau ar girdimas lygu išgirstas? Retorinis klausimas.
 
Praktika parodė, kad medicinos profesionalai puikiai sugeria ir pritaiko ne tik naujausias sveikatos mokslų, bet ir teisės, vadybos, administravimo žinias. Šiandien bendruomenė jau moka tiksliai identifikuoti problemas, aktyviai dalyvauti valstybinės svarbos diskusijose, rengti pastabas ir pasiūlymus teisės aktų projektams, pateikti galimus sprendimo būdus ir jų įgyvendinimo mechanizmus, pagrįstus kaštų ir naudos analizės principais ir pan.
 
Tačiau dar laukia daugybė darbo savižudybių, psichologinio smurto ir mobingo prevencijos srityje, priklausomybių prevencijoje ir žalos mažinimo sprendimuose, ieškant balanso tarp inovatyvių gydymo būdų ir priemonių taikymo ir PSDF biudžeto galimybių, paslaugų teikimo efektyvumo gerinimo temoje, specialistų planavimo ir gretutinių sričių galimybių panaudojimo (pvz., pameistrystės), sveikatos priežiūros paslaugų kainodaros ir paciento finansavimo įtraukimo į gydymo procesą, o taip pat kituose temose, kurios 12 metų biurokratizavosi ir balzamavosi.
 
Matome vis daugiau pavyzdžių, liudijančių, jog medikų bendruomenė sugeba pati rasti efektyvias išeitis. Jų paieška prasideda nuo drąsaus ir atviro egzistuojančios problemos pripažinimo. Tačiau pripažinti „neskanią“ tiesą, iškelti į viešumą nepatogų klausimą, atvirai pasakyti apie ilgalaikės politikos, planavimo, taikytų (ar tik deklaruojamų) priemonių bei reguliavimo nesėkmes, neieškant kaltų, o ieškant sprendimų (efektyvių, prasmingų ir nukreiptų į rezultatą) – kelias, kuriuo mes itin lėtai einame.
 
Konkretūs atsakymai ir sprendimai konkretiems sveikatos apsaugos sistemos skauduliams – tiek asmens, tiek visuomenės sveikatos srityje - yra žinomi – juos turi savo sričių specialistai, mokslininkai ir ekspertai. Be kompetentingų ir kvalifikuotų ekspertų šiuo metu vargu ar būtų įmanomas planuojamų sprendimų išplėstinis poveikio vertinimas, priimtų ir taikomų sprendimų auditas, ateities vizijų planavimas; gydytojai kaip geriausios ir pažangiausios klinikinės praktikos ambasadoriai vis dažniau kalba apie personalizuotą mediciną ir inovatyvaus gydymo taikymą; priklausomybių specialistai ir medicinos mokslo bendruomenė yra pasiruošusi papasakoti apie naujausių tyrimų duomenis ir kelius sumažinti psichoaktyvių medžiagų žalą visuomenei. Turime juos išgirsti.
 
Sveikatos apsaugos sistema yra gyvybiškai svarbi valstybės dalis. Didesnis jos įgalinimas ir įveiklinimas, brandesnė profesinė savivalda atveria kelius daug greičiau ir efektyviau išspręsti nemažą dalį problemų, pasinaudojant įdirbiu ir nesukuriant perteklinės biurokratijos.
 
Žinoma, dalis problemų yra kompleksinės, pavyzdžiui, visuomenės efektyvi edukacija apie gyvenimo būdą ir fizinį aktyvumą, naujų žinių ir įgūdžių suformavimas laisvalaikio planavime ir socialinėse veiklose, giluminis priklausomybių (ypač alkoholio ir tabako) formavimosi priežasčių suvokimas, efektyvios prevencijos ir žalos mažinimo priemonių taikymas. Šiose srityse reikia ne tik SAM, bet ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dalyvavimo, o taip pat kitų kompetentingų institucijų įsitraukimo.
 
Akivaizdu, kad sprendimų priėmėjams sveikatos specialistų ir ekspertų indėlis padėtų perkelti problemų ir sistemos suvokimą į naują lygmenį, praturtintų geriausiomis užsienio praktikomis, tyrimų išvadomis ir sudarytų geresnes sąlygas prieiti prie taiklių sprendimų, kurių šiandien vis dar trūksta daugybėje sričių.
 
Žvelgiant į Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą, tenka pripažinti, kad daugelio svarbių bendruomenei nuostatų (lyginant su SAM viešu pristatymu ir siūlymais) neliko. Tai gali reikšti vieną iš dviejų – arba dalis detalesnių nuostatų ir krypčių visgi atsirastų jau pačios ministerijos veiklos planuose, arba medicinos bendruomenė ir šią kadenciją turės pasikliauti savo pačios jėgomis, pastangomis ir įdirbiu.
 
Norėtųsi tikėti, jog XIX-osios Vyriausybės programos nuostatos ir įgyvendinimo plano nuostatos, kuriomis įsipareigojama stiprinti NVO sektorių, įtraukti šių organizacijų atstovus į sprendimų priėmimo procesą bei politikos formavimą, tartis su jais kaip su ekspertais ir profesionalais bus tinkamai ir nuosekliai įgyvendinamos. Tai padėtų institucijoms realiu laiku matyti problemų lauką iš vadinamosios „paukščių skrydžio“ perspektyvos, taip pat – greičiau suvokti ir reaguoti į svarbius pokyčius arba juos inicijuoti.