Orientuojasi vizualiniais žemėlapiais
 
„Yra žinoma, kad krankliai, žuvėdros, garniai kartais skrenda 40 km ar daugiau nuo lizdo su jaunikliais iki maitinimosi vietos, ten pasimaitina ir grįžta atgal. Buvo išsiaiškinta, kad sidabrinių kirų patinai skrenda ryte iš Olandijos pakrantės iki Anglijos pakrantės, ten pasimaitina ir vakare grįžta atgal pamaitinti jauniklių. Šis atstumas yra apie 200 km į vieną pusę. Skrisdami paukščiai orientuojasi pagal įvairius matomus orientyrus: upes, ežerus, kalnus, jūros pakrantes, namus, fabrikus ir kitus dalykus. Paukščiai šiuos objektus įsimena ir suformuoja galvoje vizualinį žemėlapį“, – pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto mokslininkas doc. Mindaugas Mitkus.
 
Ilgesnėse kelionėse svarbios įvairios sensorinės sistemos. Mūsų kraštuose didieji paukščių migracijos keliai iš Suomijos ar Uralo kalnų srities, kur paukščiai peri, driekiasi per rytinę Baltijos pakrantę.
 
„Kalbant apie migraciją ir tai, kaip paukščiai nusprendžia, kuria pasaulio kryptimi skristi, svarbios yra įvairios sensorinės sistemos, ne tik rega. Paukščiai prisimena orientyrus ir skrisdami aukštai, kai oras geras, ir skrisdami neaukštai, kai oras prastas. Juk iš viršaus matyti daug: kalnai, upės, ežerai. Baltijos jūros pakrantė yra nuostabus informacijos šaltinis“, – sako docentas.
 
Moksliniai tyrimai rodo, kad paukščiai turi tam tikrą GPS sistemą, kuri galėtų būti susijusi su rega. „Žinome, kad paukščiai gali justi Žemės magnetinį lauką. Moksliniai tyrimai rodo, kad tas magnetinio lauko jutimas prasideda paukščių akyse, specifiniuose tinklainės fotoreceptoriuose – dvigubose kolbelėse“, – pasakoja mokslininkas.
 
Žmogus – pilkų atspalvių čempionas
 

„Paukščių regos aštrumas varijuoja, – sako doc. Mindaugas Mitkus. – Yra tokių, kurių regos aštrumas 15-20 kartų prastesnis negu standartinio žmogaus, bet yra ir tokių, kurių 4,5 karto geresnis. Ypač geru regos aštrumu pasižymi plėšrieji paukščiai: ereliai, grifai. Prastesnį regos aštrumą nei žmogus turi vištiniai paukščiai: vištos, kurapkos, na ir pelėdos, kurių vienos rūšies regos aštrumas yra 15-20 kartų prastesnis nei žmogaus.“

 
Paukščių regos evoliucijoje galime atrasti nemažai kompromisų, teigia M.Mitkus. Evoliucijos metu dėl gebėjimo matyti tamsoje naktinės pelėdos paaukojo regos aštrumą.
 
„Geram regos aštrumui reikalinga stipri šviesa. Tik kai labai šviesu, gali matyti aštriai kaip sakalas. Bet jeigu nori sugebėti matyti tamsoje, turi paaukoti regos aštrumą ir „investuoti“ į jautrumą“, – aiškina docentas.
 
Naktinės pelėdos yra prisitaikiusios matyti tamsoje, nes turi dideles akis ir didelius jų vyzdžius, per kuriuos šviesa patenka į akis.
 
„Tačiau svarbu juk ne vien jautrumas, bet ir regos aštrumas – kiek smulkiai galime įžiūrėti objektų detales esant skirtingiems apšvietimo lygiams. Čia, panašu, žmogaus rega nėra daug prastesnė nei pelėdos, kaip dažnai galvojama. Labai tamsią naktį žmogaus ir pelėdos regos aštrumas skiriasi tik apie du kartus, tad tai tikrai nėra daug“, – sako tyrėjas.
 
Pasak doc. M.Mitkaus, kalbant apie kontrasto jautrumą – kiek gerai galima įžiūrėti skirtumą tarp pilko ir pilkesnio, žmogus yra absoliutus čempionas.
 
„Iš visų gyvūnų, kiek iki šiol yra ištirta, žmogaus rega pasižymi pačiu geriausiu kontrasto jautrumu. Paprastas pavyzdys yra debesys danguje – mums jie nėra vienalyčiai: turi tamsesnį ar šviesesnį kraštelį, tamsesnis debesis užgožia šviesesnį. Paukščiui visas tas debesų masyvas gali atrodyti kaip vienas didelis debesis“, – pasakoja mokslininkas.
 
Mato ultravioletinę šviesą
 
Dauguma paukščių turi platesnį matymo lauką nei žmonės. Pavyzdžiui, kai kurių ančių, slankų matymo laukas toks platus, kad jos mato 360° panoramą.
 
„Ančių akys nėra galvos priekyje, kaip žmogaus, bet galvos šonuose. Tad kiekviena akis aprėpia 180° vaizdą. Yra paukščių rūšių, kurios mato ir virš galvos, tad jeigu įsivaizduotumėte sferą, tie paukščiai mato daugiau nei pusę sferos aplink save. Evoliuciškai išsivystė, kad tokį platų regos lauką turi paukščiai, kurie yra grobis plėšrūnams“, – pažymi docentas.
Paukščių išgyvenimui svarbus ir kitas požymis – gebėjimas matyti ultravioletinę šviesą. Ją mato apie pusė pasaulio paukščių: kirai, papūgos, dauguma žvirblinių paukščių, tokių kaip žvirbliai, zylės, strazdai, kikiliai ir kiti.
 
„Jautrumas ultravioletinei šviesai paukščiams yra naudingas siekiant susirasti maisto. Tam tikri lapai, žolės, vaisiai, sėklos, pumpurai atspindi ultravioletinę šviesą ir paukščiai taip gali įvertinti maisto kokybę“, – pasakoja doc. M.Mitkus.
 
Dar svarbesnis ultravioletinės šviesos naudojimo aspektas išryškėja poravimosi ir tuoktuvių metu. Tos rūšys, kurios mato ultravioletinę šviesą, savo plunksnose turi ornamentus, kurie šią šviesą atspindi. Kuo daugiau tokių elementų turi patinėlis, tuo jis patrauklesnis patelėms.
 
„Mes paukščius matome visai kitaip, nei jie vieni kitus. Buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad tiek varnėnai, tiek mėlynosios zylės naudoja ultravioletinę šviesą partnerio kokybei įvertinti. Tiktai sveikos, stiprios, gerai prižiūrėtos plunksnos gali tinkamai atspindėti ultravioletinę šviesą. Tai parodo gerą paukščio genofondą ir tai, kad patinas yra stiprus, apsukrus, gerai maitinasi ir turi pakankamai laiko prisižiūrėti plunksnas“, – pasakoja docentas.
 
Prisitaiko ir mokosi
 
Kiekviena regos sistema atsirado per daugybę pokyčių, po truputį evoliucionavo ir adaptavosi prie esamų sąlygų pagal tos rūšies elgseną ir gyvenamąją vietą.
 
„Vieniems paukščiams reikėjo regos aštrumo, kitiems matymo tamsoje, kiti turėjo sugebėti sufokusuoti vaizdą po vandeniu. Tačiau, norėdami ištobulinti vienas regos savybes, paukščiai turėjo paaukoti kitas. Šie mainai niekada nesibaigia“, – sako docentas.
 
Kalbant apie elgseną, varniniai ir papūginiai paukščiai yra vienos protingiausių paukščių grupių ir jų elgesyje pastebima daug aukštosios kognityvinės veiklos apraiškų, pasakoja tyrėjas.
 
„Dažnas pavyzdys yra varnų po automobilių ratais mėtomi riešutai, siekiant juos išgliaudyti. Viena varna sugalvojo mėtyti riešutus po automobilių ratais, kitos pamatė, kad veikia, ir ėmė kopijuoti. Panašus pavyzdys buvo pastebėtas Didžiojoje Britanijoje su zylėmis. Senesniais laikais, kai pienininkas atveždavo pieno butelius ryte ir pastatydavo prie durų, stikliniai pieno buteliai būdavo ne užsukami kamšteliu, o uždengiami aliuminio folija. Viena zylė įsigudrino prakirsti tą foliją ir išgerti grietinėlę, kuri nusistovėdavo pieno butelio viršuje. Kitos zylės netrukus pradėjo šią elgseną kopijuoti“, – pasakoja docentas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!