Mirtis dar kybo kaip neišvengiama grėsmė. Tačiau žmogus jau laimėjo kovą prieš daugybę ligų ir gamtos stichijų. Visos tokios pergalės atneša naują riziką ir naujas grėsmes. Žmogus kaip naujai iškeptas „gimimo valdovas“ priverstas atsakyti sau į klausimą: o kam gimdyti?
 
Šį klausimą pirmiausia kelią moterys. Ir pagrįstai. Ar neišvaduojanti iš patriarchalinės tvarkos visuomenė pakankamai pasirūpins kūdikį nešiojančia, gimdančia, žindančia motina? Ar gimęs vaikelis turės „viską, ko jam reikia“? Ar pavyks motinai laiku susigrąžinti darbinius įgūdžius ir sugrįžti į darbo vietą? Ar darbdavys leis pasirūpinti sergančiu vaiku, jeigu reikės? Kaip aplinkiniai reaguos į vaiko riksmą ar išdaigas?
 
Nemaža dalis jaunesnio amžiaus moterų net nepradeda vynioti šios klausimų grandinės ir atideda „problemą“. Vyresnio amžiaus moterys daug dažniau perkrato visa tai mintyse, bet vis dažniau pabūgsta laukiančių iššūkių. Joms galioja sena istorija apie filosofą, kuris niekaip nerado tinkamo laiko vestuvėms.
 
Kai žmonės jo klausinėjo, kodėl jis nesituokia, jis jiems iš pradžių atsakydavo, kad jam dar ne laikas. O praėjus keleriems metams jis į tą patį klausimą atsakydavo, kad jam jau nebe laikas. Šiais laikais tą patį galima pasakyti apie vaikų atėjimą į pasaulį.
 
Kitaip šį klausimą kelia ekologiškai nusiteikęs jaunimas. Nemaža dalis jaunų žmonių mano, kad žmonių pasaulyje prisiveisė tiek daug ir jie tiek užteršė gamtą, kad teisingiausia dabar būtų išvis negimdyti. Tai radikalioji stovykla. Švelnesnės pozicijos laikosi tie, kurie pripažįsta moterims „teisę“ pagimdyti vieną vaiką. Tačiau antrasis jau būtų ekologiškai nepateisinamas.
 
Galiausiai, trečioji, pokolonijinė ekologinio apsimarinimo stovykla sako, kad negalima ekologinių principų vienodai taikyti visiems pasaulio žmonėms. Juk labiausiai teršia ekonomiškai išsivystęs Šiaurės pusrutulio pasaulis – todėl jam reikia taikyti pozityvią diskriminaciją ir siekti, kad iš buvusių ar esamų kolonistų gimtų kuo mažiau vaikų. Tuo metu į ekonomiškai besivystančius kraštus reikėtų žiūrėti atlaidžiau.
 
Gaila, kad tokia mąstysena apie pozityvią diskriminaciją iš kairės pakurstė ir opozicinę jau nuo seno gyvavusią kolonijinės eugenikos teoriją iš dešinės: vaikus turi gimdyti tik sėkmingiausieji, t. y. išsivysčiusių kraštų gyventojai, o besivystančiuose kraštuose gimstamumą reikia žaboti. Taip, pavyzdžiui, mąsto JAV magnatas Elonas Muskas.
 
Feministinės ir ekologinės idėjos drauge ir įvardija šiuolaikinės visuomenės krizę, ir pačios į ją stumia. Gimstamumas, lygus vienetui (ar mažiau), reiškia, kad kiekviena nauja karta sumažėja perpus. Tokiu atveju arba dramatiškai bliūkšta ekonomika, arba, norint išlaikyti gimstamumo dvejetą, kiekvienam vietiniam turi tekti vienas imigrantas (kol jų yra).
 
Problemos esmė šiuo atveju yra ne raidos kryptis – mažėjimas, bet greitis. Populiacija kinta taip greitai, kad neišvengiamai artėja katastrofa, ir nėra laiko pasiruošti kitokiam pasauliui. Šita katastrofa įvyks greičiau už ekologinę, ir jai vykstant nei moterims, nei vyrams nebus geriau. Taip pat naujai atvykstantys migrantai atsiveš ir savo nematerialų kultūrinį paveldą – tikrai ne feministinį ir ne ekologinį.