- Tūkstančiai žmonių seka jūsų istorijos pasakojimus socialiniuose tinkluose. Tapote savotišku tiltu tarp akademinės istorijos ir plačiosios visuomenės…
 
- Džiaugiuosi sulauktu dėmesiu, tačiau turiu pripažinti, kad šis populiarumas veikiausiai atsirado ne dėl mano asmeninių savybių, o dėl to, kad kol kas tuo užsiimu vienintelė. Lietuvoje trūksta kokybiško edukacinio turinio, ypač istorijos tematika.
O kokią naudą matau pati? Visų pirma man tai nepaprastai įdomu. Kaip ir dirbant muziejuje, vienas pagrindinių mano tikslų – paimti sudėtingus archeologų, istorikų mokslinius tyrimus ir juos „išversti“ į kiekvienam suprantamą kalbą. Socialiniai tinklai puikiai atitinka mano kasdienio darbo esmę. Be to, tokia veikla nuolat skatina domėtis mokslo naujovėmis, plėsti akiratį, daugiau skaityti. Taigi čia susipina ir savišvieta, ir galimybė žiniomis dalintis su tais, kurie taip pat trokšta pažinti daugiau.
 
- Ar šiuolaikiniam jaunimui įdomi istorija? Kaip jie reaguoja į jūsų pateikiamą istorinį turinį?
 
- Dažnai sulaukiu komentarų, kuriuos priimu kaip komplimentą: „jeigu mus taip būtų mokę mokykloje, istorija tikrai būtų buvusi įdomi“. Norėčiau iškart pabrėžti, kad mokykloje taip dėstyti praktiškai neįmanoma – turime tokią švietimo sistemą, kokią turime. Vis dėlto pažįstu nemažai istorijos mokytojų, kurie net ir sudėtingomis sąlygomis sugeba perteikti istoriją įdomiai, sužadinti mokinių smalsumą.
Labiausiai jaunimą domina turinys, kurį galima sugretinti su šiandienos realijomis, vadinamosios „razinkos“, smagūs faktai, tai, kas sugriauna nusistovėjusius, vadovėliuose pateikiamus stereotipus.



- O kas labiausiai domina jus pačią?
 
- Man itin artima tema – XVI a. antros pusės ir XVII a. LDK istorija. Turime savo „aukso amžių“ – XVI a., Žygimanto Augusto, Barboros Radvilaitės laikus, apie kuriuos daug kalbama ir rašoma. Taip pat daug dėmesio sulaukia XVIII a. Švietimo epocha. Tačiau tarp šių periodų – beveik tuštuma. Apie Vazų dinastijos epochą kalbama itin mažai.
Šiuo laikotarpiu susidomėjau skaitydama vieną mėgstamiausių knygų – „Trys muškietininkai“. Visada buvo nepaprastai įdomu, kaip realiai atrodė XVII a. gyvenimas.
 
- Tikriausiai neatsitiktinai ką tik išleistoje jūsų knygoje „Slanimo raganos: veiksmas vyksta būtent septynioliktame amžiuje?
 
- Taip, toks pasirinkimas buvo natūralus. Tiesa, veikiau šis laikotarpis pats mane pasirinko, kai akis užkliuvo už įdomios kerėjimo bylos, kurioje susipynė dviejų moterų ir didiko Sapiegos gyvenimai. Tai itin įdomi byla ne vien dėl to, kad joje teisiama už kerėjimą, bet ir dėl to, kad tokiame kontekste dalyvauja turtingos Lietuvos giminės atstovas. Taip pat viena kaltinamųjų buvo bajorė, tad palyginti su kitais teisiniais procesais, šis buvo išskirtinai gerai dokumentuotas.
 
- Artėja Velykos. Galbūt papasakotumėte mūsų skaitytojams, kaip istoriškai keitėsi Velykų šventimo tradicijos Lietuvoje?
 
- Įdomu tai, kad XVI-XVII a. LDK Velykos buvo svarbiausia krikščioniška metų šventė, ne Kalėdos. Kalėdos nukonkuravo Velykas tik dvidešimto amžiaus pradžioje.
Pasiruošimas Velykoms prasidėdavo Pelenų dieną. Gavėnia buvo rimties ir susikaupimo metas, laukiant Kristaus prisikėlimo. Pasninko laikytasi itin griežtai. Žmonės švęsdavo visą Didžiąją savaitę, tačiau reikia suprasti, kad šventimas tuo metu reiškė ne pasilinksminimus, o susikaupimą ir dvasinį atsinaujinimą – savotiškus religinius Naujuosius metus.
Tuo laikotarpiu buvo itin daug meldžiamasi, skiriama laiko meditacijai ir savirefleksijai.
Kristaus prisikėlimo stebuklo buvo laukiama per naktį. Velykų pusryčiai, margučiai, duona, pyragas – visa tai būdavo šventinama bažnyčioje. Aukštaitijoje buvo paplitęs paprotys ne tik šventinti maistą, bet ir parnešti pašventintą ugnelę, kurią stengtasi kuo greičiau pargabenti namo valgiams ruošti. Tikėta, kad tas, kas greičiausiai pargabens šią ugnelę, turės sėkmingiausius metus.
Prie tradicijų nykimo stipriai prisidėjo sovietmetis. Mūsų etnografines tradicijas jis suniveliavo ir šiandien šventiniai papročiai – savotiškas dirbtinis „Frankenšteino monstras“.


 
- Visuomenėje dar gyvas stereotipas, kad muziejininko darbas – nuobodus ir monotoniškas. Kokia yra tikroji muziejų darbo realybė?
 
- Kadangi lankytojai dažniausiai mato tik sargus arba gidus, susidaro įspūdis, jog tai ir yra visas muziejaus personalas. Iš tikrųjų pareigų muziejuje yra daug: nuo parodų kuravimo iki socialinio turinio kūrimo ar naujausių technologijų pritaikymo muziejaus veikloje.
Įdomus faktas – tik du procentai muziejinių vertybių yra matomi lankytojams. Devyniasdešimt aštuoni procentai saugomi muziejaus fonduose. Bet tai nereiškia, kad tie devyniasdešimt aštuoni procentai yra kuo nors prastesni. Panašiai yra ir su muziejaus darbuotojais – tik maža dalis yra tiesiogiai matoma lankytojams, o dauguma dirba užkulisiuose, palaikydami mūsų kolektyvinę atmintį ir ieškodami įvairiausių formų jai pristatyti.
 
- Kartais teigiama, kad istorikai – geriausi futuristai, neva istorija linkusi kartotis. Ar pritariate šiai minčiai?
 
- Su tuo kategoriškai nesutinku. Istorija nelinkusi kartotis. Istoriją kuria žmonės, o žmonės yra nenuspėjami. Mes bandome visur įžvelgti tam tikrus dėsningumus, tačiau realybėje įvykiai retai kada klostosi pagal aiškią logiką.
Bandydami pernelyg tiesiogiai pasimokyti iš istorijos, neretai išsikasame dar didesnę duobę. Istorijoje nereikia ieškoti pasikartojimų. Reikia mokytis vertybių, kurias išgrynina laikas. Žvelgdami į praeitį, galime aiškiau suvokti žmonių tikruosius tikslus.
Mes, kaip žmonija, šiandien išgyvename sudėtingus laikus. Tačiau kai mums sunku, galime pasižiūrėti į tuos herojus, kurie gyveno prieš mus – jie sugebėjo išlaikyti savo vertybes, išlikti ištikimi sau, tėvynei, mylimiems žmonėms. Ir tai įkvepia.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!