Skaičių kalbos evoliucija
 
Antropologas Calebas Everettas knygoje Numbers and the Making of Us: Counting and the Course of Human Cultures („Skaičiai ir žmonijos kūrimas: Skaičiavimas ir žmonių kultūrų raida“) teigia, kad skaičiavimo sistemos nėra prigimtinės – tai žmonių sukurtos kultūros produktas. „Skaičiai nėra koncepcijos, kurios ateina žmonėms natūraliai ir įgimtai. Skaičiai yra žmogaus proto kūrinys“, – rašo jis.
 
„Ankstyvame amžiuje mes gebame atskirti didesnes grupes – pavyzdžiui, aštuonis daiktus nuo šešiolikos. Taip pat galime atskirti vieną daiktą nuo dviejų arba du daiktus nuo trijų. Bet ir kiti primatai, kaip šimpanzės, gali tai padaryti. Tačiau kai reikia suskaičiuoti daugiau nei keturis daiktus, be skaičiavimo sistemos tampa sudėtinga“, – aiškina C.Everettas.
 
Antropologai mano, kad žmogaus ranka, turinti penkis pirštus, tapo pirmuoju ir natūraliausiu skaičiavimo įrankiu. „Tikriausiai žmonijos istorijoje daugybę kartų įvairūs žmonės atrado tą patį dėsningumą – kad pirštų skaičius ant rankos atitinka avių ar ožkų būrį vienoje ar kitoje bandoje“, – teigia ekspertas.
 
Tai atsispindi ir kalboje – daugelio nesusijusių kultūrų skaičiavimo sistemos remiasi dešimtimi, o žodis „penki“ dažnai kilęs iš to paties šaknies kaip „ranka“ ar „plaštaka“. Pavyzdžiui, senojoje indoeuropiečių kalboje žodis „penki“ (penkwe) kilęs iš žodžio „kumštis“. Panašus ryšys pastebimas ir daugelyje Afrikos bei Okeanijos kalbų, kur skaičius penki tiesiogiai išverčiamas kaip „viena ranka“. Taip pat ir japonų kalboje senovinis žodis te („ranka“) yra pagrindas skaičiavimo sistemai.
 
Šiandien nuo pirminių skaičiavimo sistemų jau esame pažengę toli, bet fundamentaliai vis dar naudojame skaičius tam pačiam tikslui – suprasti, kontroliuoti ir organizuoti pasaulį aplink mus. Tik anksčiau naudotus dešimt pirštų ir molinius žetonus pakeitė išmanieji įrenginiai bei aksesuarai, kiaurą parą skaičiuojantys net mūsų žingsnius ir širdies dūžius.
 
Skaičiavimas, kaip gyvenimo būdas
 
„Šiandien įžengėme į vadinamąjį „datifikacijos procesą“ – visą gyvenimą paverčiame duomenimis“, – sako medijų ir technologijų studijų profesorius Jamesas Nicholas Gilmore’as.
 
Anot profesoriaus, iš pradžių šią praktiką pradėjo tik technologijų entuziastai, tačiau dabar ji pripažįstama visuotinai. „Šiandien daugelis laiko datifikaciją patrauklia ir jaudinančia, galinčia generuoti neva naudingą informaciją apie tai, kaip mes valgome, judame ir gyvename“, – sako jis.
 
Apie 2010 metus prasidėjo vadinamasis self-quantified – savęs kiekybinio vertinimo – judėjimas. Jo entuziastai tikėjo, kad nuolat matuodami ir analizuodami įvairius fiziologinius rodiklius, elgesio įpročius ir kasdienę veiklą, jie gali geriau pažinti save ir optimizuoti savo gyvenimą. Per penkiolika metų ši praktika ne tik tapo norma – skaičiai įgavo moralinį ir motyvacinį atspalvį: kaip ketini tapti geriausia savo versija, jei nevaldai savo rodiklių?
 
Specialios įvairių gamintojų apyrankės, laikrodžiai, akiniai ar žiedai šiandien žada „objektyviai įvertinti sveikatą, gerovę ir optimizuoti žmogaus egzistenciją“. Užsimezgus itin stipriam emociniam ryšiui, žmogus įtikėjo, kad įrenginys jį pažįsta geriau, nei jis pats save, tad matavimo sistemomis pasitikima besąlygiškai. Drąsiai galėtum įtarti partnerį neištikimybe vien todėl, kad jo pulsas, anot „Fitbit“, padažnėja kaimynės, o ne tavo akivaizdoje. Bet tokia jau ta naujoji mantra: „In data we trust“.
 
O štai ir keletas skaičių (negalėjau atsispirti pagundai): 2024 metais pasaulinės fizinio aktyvumo sekimo įrenginių industrijos vertė siekė apie 62 mlrd. dolerių. Prognozuojama, kad rinka išaugs nuo 72 mlrd. dolerių šiemet iki 291 mlrd. 2032 m.
 
Išmaniojo laikrodžio naudotojas per dieną savo rodiklius patikrina vidutiniškai 88 kartus, o viena tokio tipo sekimo aplikacija pasaulyje įdiegiama kas 3 sekundes.
 
Nuo asmeninio tobulėjimo iki varžybų
 
Jei anksčiau skaičiai buvo naudojami tik prekybai ir valstybei valdyti, šiandien jie jau tapo žmogaus socialinio tapatumo dalimi.
 
„Mes ne tik registruojame savo pažangą, bet ir archyvuojame ją, kad kiti, greičiausiai nepažįstamieji, galėtų žavėtis tuo, ko pasiekėme“, – apie didėjantį norą varžytis ir konkuruoti kalba socialinė psichologė Karen Shackleford.
 
Neuromokslininkas Matthew Liebermanas knygoje apie socialinius smegenų ryšius teigia, kad „socialinė sėkmė, po apskritai išgyvenimo, yra didžiausias žmogaus troškimas“. Tyrimai rodo, kad žmonėms patinka būti įvertintiems – jie dažnai renkasi komplimentą vietoje deserto ar net sekso.
 
Skaičių įsigalėjimas mūsų gyvenime turi tiek privalumų, tiek trūkumų, sako ekspertai. Viena vertus, jie suteikia struktūrą ir tvarką, padeda mums geriau suprasti pasaulį ir save. Kita vertus, pernelyg stiprus susitelkimas į skaičius gali sumažinti gebėjimą džiaugtis patirtimis.
 
„Socialinė sąveika sukelia spaudimą, – sako K.Shackleford. – Galbūt šiandien mes mėgaujamės mažiau, nes esame nuolat spaudžiami skaičiuoti ir skelbti. Galbūt netgi skaitome knygą, kuri mums neįdomi, bet ji suteikia socialinį atlygį, ir tikriausiai skaitysime ją greičiau, kad būtume pirmieji, kurie pridės naują egzempliorių į sąrašą.“
 
Kaip rodo tyrimai, pirmykštės gentys, neturinčios skaičių savo kalboje (kaip Pirahã gentis Brazilijoje), turi tik abstrakčius žodžius kaip hói – „vienas“ ar „pora“ – ir hoí – „keletas“. „Svarbu pabrėžti, kad šie žmonės yra visiškai normalūs ir protingi. Jei Pirahã žmogų užaugintumėte portugalų namuose, jie išmoktų skaičius be problemų. Bet be galimybės naudotis skaičių sistema, jie skaičiuoja sunkiai“, – pasakoja C.Everettas.
 
Antropologas priduria: „Futbolo žaidimas nėra įgimtas, nors kai kurie žmonės yra geresni futbolininkai nei kiti. Taigi nesame ir savaime matematikai. Tiesiog naudojamės kultūrinėmis inovacijomis, kurios atsirado iki mūsų. Iš tiesų esame daug panašesni į Pirahã, nei manome.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!