- Minint Pasaulinę sveikatos ir Lietuvos medicinos darbuotojų dieną, šiemet jums įteiktas „Auksinės mediko širdies“ apdovanojimas. Ar nustebote, gavęs šį įvertinimą?
 
- Esu dėkingas, kad mano darbas buvo pastebėtas – tai tikrai malonu. Juokauju, kad pasikabinsiu apdovanojimą darbo kabinete, bet iš tiesų visai nenoriu susireikšminti: tai yra komandinis laimėjimas. Juk chirurgai – tarsi Formulės lenktynių vairuotojai – už mūsų stovi didelė komanda: profesionali instrumentatorė, geras asistentas, puiki slaugytojų komanda. Tik su jų pagalba galima pasiekti gerų rezultatų.
 
- Esate apdovanotas už ilgametį darbą ir jaunųjų gydytojų ugdymą. Papasakokite, kaipgi jums sekasi ugdyti jaunuosius medikus?
 
- Medicinoje patirtis perduodama iš kartos į kartą. Nors dabar yra daugiau informacijos šaltinių teorinėms žinioms, praktinė patirtis ateina tik su laiku. Mes dažnai sakome, kad reikia turėti „jausmą“ – neužtenka vien žinių.
Dirbdamas universitetinėje ligoninėje, natūraliai užsiimi ir pedagogika – gydymas ir mokymas čia persipynę. Mus supa rezidentai, internai, studentai. Su jais svarbu kalbėti ne tik apie sėkmes, bet ir apie klaidas, kad mokiniai ateityje galėtų jų išvengti.
Visgi nevartočiau frazės „jaunieji gydytojai“ – mes visi mokomės vieni iš kitų kiekvieną dieną. Galbūt rega prastėja, gal judesiai nebe tokie greiti, bet tu kiekvieną dieną galvoji, kad rytoj operacinėje būsi stipresnis, negu buvai šiandien.
 
- Kokios problemos šiandien dominuoja Lietuvos ortopedijos traumatologijos srityje?
 
- Traumų pobūdis per pastarąjį dvidešimtmetį labai pasikeitė. Anksčiau nuolat girdėdavome apie eismo įvykiuose nukentėjusius žmones. Dabar ir vairuotojai, ir pėstieji tapo gerokai drausmingesni, sumažėjo nelaimingų atsitikimų statybose, kritimų nuo pastolių ir panašiai. Akivaizdu, kad pasikeitė saugumo kultūra, žmonės tampa sąmoningesni.
Kita vertus, dabar daugiau susiduriame su gyvenimo būdo sukeltomis problemomis. Maistas, kurį valgome, mažas fizinis aktyvumas – visa tai lemia antsvorį ir su tuo susijusias sąnarių problemas. Operuotis ateina daug moterų, taip pat jaunesnio amžiaus pacientai. Jeigu seniau sąnarių problemos buvo labiau būdingos vyresnio amžiaus žmonėms, dabar vis dažniau matome penkiasdešimtmečius, kuriems jau reikalingas endoprotezavimas.
 
- Kaip per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė inovacijos sąnarių ir klubų endoprotezavimo srityje?
 
- Šiandien Lietuvoje galima atlikti viską, kas atliekama Vakarų Europoje ar Šiaurės Amerikoje. Anksčiau į Vakarus žiūrėdavome kaip į siekiamybę, o šiandien mes jau visa tai turime.
Prieš kiekvieną endoprotezavimo procedūrą vyksta savotiška generalinė repeticija – pasitelkdami pažangias kompiuterines programas, ruošiame detalų operacijos planą: analizuojame paciento rentgenogramas, modeliuojame skirtingus operacinius scenarijus, virtualioje erdvėje išbandome įvairių dydžių endoprotezus. Savo pacientus kompiuteryje jau būname „išoperavę“ iš vakaro, tad kitą dieną telieka procedūrą realizuoti tikroje operacinėje.
Moderniausios technologijos, tobulėjantys implantai leidžia mums pasiekti ypač gerų rezultatų. Klubo endoprotezavimo srityje net 95 procentų atvejų operacijų baigtys būna puikios. Pagal greito efekto medicininę naudą šios procedūros užima antrą vietą po kataraktos chirurgijos. Pacientas ateina pasiremdamas lazda, kenčiantis nuolatinius skausmus, o jau kitą dieną po operacijos stovi sveikas.
 
- Ką dažniau tenka operuoti – sporto entuziastus ar senjorus?
 
- Turbūt negalėčiau taip išskirti, nes operuotis atvyksta tiek sportininkai, tiek senjorai, tarp jų ir tie, kurie kažkada aktyviai sportavo. Tiesa, tuos aktyvesnius pacientus laikome pačiais sudėtingiausiais – jie mintyse vis dar mina dviračiu 50 kilometrų. Būna, neužilgo po operacijos paskambina, skundžiasi skausmais. O paaiškėja, kad jis ką tik nubėgo 30 kilometrų. Pacientų lūkesčiai – labai dideli.
 
- Naudojatės moderniausiomis technologijomis, operacijų rezultatai – puikūs. Negi endoprotezuotojams nebėra iššūkių?
 
- Chirurgija yra chirurgija. Mes visada norime kalbėti apie tuos sėkmingus atvejus. Bet reikia suprasti, kad šimtaprocentinių garantijų nėra, juolab medicinoje. Mūsų pacientų amžiaus vidurkis yra apie 70 metų, tad įprastai daugelis operuojamų pacientų turi ir gretutinių ligų – stuburo problemų, aukštą kraujospūdį, diabetą, antsvorį. Šios aplinkybės neleidžia pacientui po operacijos jaustis visiškai „nauju“, nors sąnarys ir veikia puikiai.
Didžiausias iššūkis, kai turi gerą rezultatą, – siekti dar geresnio. Tai – nuolatinis tobulėjimo procesas.
 
- Žinau, kad mėgstate krepšinį. Ar jūsų sąnarių sveikata dar leidžia išbėgti į aikštelę?
 
- Kiekvieną savaitę renkamės universiteto krepšinio aikštelėje, mūsų vadinamoje „sekmadienio lygoje“. Ateina įvairaus amžiaus kolegos – tiek jauni rezidentai, tiek vyresni gydytojai iki šešiasdešimties. Pasiimu ir tris savo sūnus. Stengiamės palaikyti tą tradiciją susirinkti.
Kartais aikštelėje apėmęs azartas nugali sveiką protą – vis norisi aplenkti jaunesnius. Bet amžius daro savo – pirmadieniais jau būna sunku išlipti iš lovos. (Juokiasi.) Tai rodo, kad fizinis krūvis, metams bėgant, turi būti saikingas.

---

 
Trumpas dosjė

1995 m. baigė Kauno medicinos akademiją.
2000 m. Vilniaus universitete baigė Ortopedijos traumatologijos rezidentūrą.
2017 m. apgynė daktaro disertaciją.
2000-2003 m. dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje.
Nuo 2003 m. dirba RVUL gydytoju ortopedu traumatologu.
Nuo 2020 m. – Ortopedijos skyriaus vadovas.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!