Svarbu stebėti ženklus
 
Gedėjimo metu žmogui tenka išgyventi labai stiprias emocijas: neigimą, pyktį, liūdesį, neviltį. Jos pareikalauja daugybės vidinių resursų, tad natūralu, kad gedintys žmonės turi mažiau jėgų socialiniams ryšiams palaikyti.
 

„Noras kurį laiką atsitraukti nuo žmonių ir pabūti su savimi yra normalus, bet aplinkiniams reikėtų stebėti, kad gedintis asmuo pernelyg neužsibūtų šioje atsitraukimo būsenoje, - sako psichologė, psichodinaminės psichoterapijos praktikė Goda Aršauskaitė. - Reikia stebėti, kaip žmogus rūpinasi savimi, kaip išreiškia savo jausmus, ar užsiima kokia nors veikla, kuri jam padeda tvarkytis su išgyvenimais. Jei gedintysis turi pomėgį, būna gamtoje, užsiima jam prasminga veikla - toks užsisklendimas nekelia pavojaus.“

 
Kita vertus, pastebėjus, kad gedintysis visiškai nutraukia ryšius su aplinka, artimieji turėtų jam skirti daugiau dėmesio. „Jeigu gedintysis užsidaro kambaryje, guli žiūrėdamas į vieną tašką, nesirūpina savo higiena, nevalgo, sutrinka jo miegas, daug laiko verkia ir tai trunka mėnesį ar ilgiau - tai jau rimtas signalas, kad žmogus išgyvena depresiją, o ne laikiną atsitraukimą“, - įspėja G.Aršauskaitė.
 
Kartais tereikia peties
 
Psichologės teigimu, artimųjų vaidmuo gedėjimo procese yra labai svarbus, tačiau dažnai jie nežino, kaip elgtis.
 
„Patarčiau artimiesiems nepasiduoti gedinčiojo norui visiškai atsiriboti, o rasti būdų, kaip padėti jam išgyventi šį skausmingą laikotarpį“, - sako G.Aršauskaitė. Anot jos, labai naudingos gali būti savitarpio pagalbos grupės, kuriose renkasi netektį patyrę žmonės, dalijasi savo išgyvenimais.
 
„Pastebiu, kaip dažnai mes spėliojame, ko reikia gedinčiam žmogui. Būtų žymiai paprasčiau jo paties paklausti, kokios pagalbos jam šiuo metu reikia - išklausymo, buvimo šalia, o gal tiesiog išsiverkimo draugui ant peties.“
 
„Labai svarbu gerbti gedinčio jausmus - neaiškinti jam, kaip jis turėtų jaustis ir ką turėtų daryti, nesistengti pagreitinti gedėjimo proceso, nenuvertinti jo išgyvenimų ir mokėti su jais išbūti“, - pataria psichologė.
 
Gedėjimas yra kelionė
 
Psichiatrė E.Kübler-Ross išskiria penkias pagrindines gedėjimo stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą. Nors šis modelis tapo klasikiniu, aiškinant gedėjimo procesą, svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus šias stadijas išgyvena savaip.
 
„Šie etapai nebūtinai būdingi kiekvienam ir tuo labiau neturi eiti eilės tvarka - jie gali maišytis, persidengti, vėl atsikartoti“, - aiškina G.Aršauskaitė.
 
Pirmoji reakcija į netektį dažnai būna neigimas ir šokas. Anot psichologės, tai natūralus psichikos apsaugos mechanizmas. „Neigimas apsaugo psichiką nuo per gausaus emocijų antplūdžio, su kuriuo psichika gali nesusidoroti, tam reikia laiko”, - sako ji.
 
„Pyktis yra labai svarbus įveikiant pirmąją gedėjimo jausmų bangą. Jis būtinas gedulo procese - jei žmogus supyksta, reiškia, kad gedulo procesas vyksta. Pyktis nėra logiškas ar pagrįstas, pykstama ant savęs, aplinkinių, Dievo, mirusiojo. Pyktis yra natūrali reakcija į netekties neteisybę”, - aiškina G.Aršauskaitė.
 
Derybų etape žmogus bando atgauti kontrolės jausmą. „Tuo metu žmogus jaučiasi pažeidžiamas ir bejėgis, todėl per derybas su likimu, Dievu ar savimi jis tarsi bando atgauti kontrolę ir atrasti, kaip jis galėjo paveikti įvykio pasekmes.”
 
Viena sudėtingiausių gedėjimo stadijų - depresija. „Gyvenimas šioje stadijoje gali atrodyti beprasmis. Jei pyktis ir derybos yra gana aktyvios fazės, depresijai būdinga apatijos ir didelio bejėgiškumo jausmai, su kuriais išbūti būna sudėtinga“, - sako specialistė.
 
„Susitaikymas yra paskutinioji gedėjimo stotelė, kuomet gedintysis priima tiesą ir vis geriau prisitaiko prie tikrovės bei mokosi pertvarkyti gyvenimą naujai. Netektis daug ką pakeičia žmogaus gyvenime, ji palieka žaizdas, bet nenužudo.“
 
Tarp sveiko gedėjimo ir depresijos
 
G.Aršauskaitė pažymi, kad sveikam gedėjimui būdingi tam tikri bruožai: „Nebegalvojama kasdien vien tik apie mirusįjį, o prisiminus jį jaučiamas ne tik aštrus skausmas, bet ir kitos emocijos - liūdesys, meilė, dėkingumas. Žmogus grįžta į įprastą rutiną ir socialinį ratą, džiugesnės dienos ima persverti liūdesio kupinas dienas. Taip pat labai svarbu, kad žmogus leidžia sau džiaugtis nejaučiant dėl to kaltės.“
 
Anot psichologės, svarbu suprasti, kad gedėjimas nėra tik apie skausmą ir praradimą - ilgainiui ši patirtis turėtų padėti žmogui atrasti naują prasmę. „Žmogus, praėjęs gedėjimo periodą, tampa tarsi „naujuoju aš“ - jis susitaiko su tuo, ko neteko. O netekti juk galime ne tik artimo žmogaus, bet ir kitų dalykų - darbo, saugumo, sveikatos ar vilties“, - aiškina psichologė.
 
Tačiau kartais gedėjimas užstringa ir užsitęsia, pereina į komplikuotą formą, kuri gali tęstis metus ar net dešimtmečius. Toks gedėjimas ne tik neleidžia žmogui grįžti į visavertį gyvenimą, bet ir gali sukelti rimtų psichikos sveikatos problemų.
 
„Dažniausiai tuomet, kai gedėjimas užsitęsia ilgiau nei vienerius metus, skausmas dėl netekties nesilpsta, žmogus ima nebesirūpinti savimi - savo mityba, higiena, kasdieniais dalykais, netenka darbingumo, laikoma, kad gedėjimas tampa komplikuotu.“
 
Vienas sunkesnių komplikuoto gedėjimo padarinių yra ilgalaikė depresija, pasireiškianti nesibaigiančiu liūdesiu, apatija, verkimo priepuoliais. „Riziką padidina, jei gedintis asmuo ima piktnaudžiauti alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ar psichotropiniais vaistais. Šie požymiai yra rimtas signalas, kad gedinčiajam būtina psichologo ar psichiatro pagalba“, - įspėja G.Aršauskaitė.
 
Pažvelgti kitu kampu
 
Psichologė gedėjimą siūlo vertinti ne tik kaip skausmingą, bet ir auginantį etapą. „Mes dažnai netekę artimo žmogaus užduodame retorinį klausimą „kodėl man skirta ši netektis ir šis skausmas?”. O jei paklaustume - „o kodėl ne man? Ką aš gaunu iš šios skausmingos patirties, kokia jos prasmė?” Ir jeigu vietoje klausimo „kodėl jis / ji mirė?” užduotume sau klausimą „dėl ko jis / ji gyveno?”
 
Gedėdami mes renkamės, kaip reaguosime į netektį, kaip leisime jai mus paveikti, sako psichologė. „Daug ką galime rinktis, net ir gedėdami - ar apkaltinti likimą, ar jam padėkoti; ar atsisukti į Dievą, ar nuo jo nusigręžti; ar išdrįsti paprašyti artimųjų pagalbos, ar nuo jos atsiriboti; išreikšti savo jausmus ar juos užslopinti. Galiausiai tik mes renkamės - bandyti stotis suklupus, ar likti gulėti”, - primena G. Aršauskaitė.

Projektas „Pagalbos tiltai“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 12 tūkst. eurų






Partneriai: