- Gabriele, jau septynerius metus žiemojate Pietų Afrikoje, o vasaras leidžiate Lietuvoje. Kaip susiklostė toks ritmas?
 
- Vasarą nerasčiau geresnės vietos nei Lietuva. Myliu vasaras gimtinėje. Bet kitais metų laikais, kai čia pilkuma, džiaugiuosi turėdama galimybę pabėgti.
Pietų Afrika yra pasaulio kaitavimo meka, Čia – stipriausi pasaulio sportininkai, didžiausios bangos... žodžiu, sąlygos būtent tokios, kokias mėgstu.
Pietų Afrikoje rengiu stovyklas. Kadangi Svencelėje turiu kaitavimo mokyklą, šio sporto pramokę klientai nori tęsti užsiėmimus ir vasarai pasibaigus. Tad sezoną pratęsiame Afrikoje. Dabar grupę vešiu į Braziliją. Tiesiog keliauju visur paskui vėją. (Šypsosi.)
 
- Jūs pasirinkote sudėtingiausią jėgos aitvarų discipliną su aukštais šuoliais. Prieš keletą metų pasiekėte pasaulio rekordą, iššokusi net į 23,6 metro aukštį. Kokius dar svarbius karjeros momentus išskirtumėte?
 
- Vienas įsimintiniausių momentų mano karjeroje – pirmosios istorijoje moterų varžybos „Big Air“ disciplinoje, kur atliekami aukšti šuoliai ir ekstremalūs triukai. Tuo metu tik kelios merginos pasaulyje tai darė, nes tai pavojinga. Susirinko aštuonios merginos iš viso pasaulio ir man pavyko užimti trečią vietą. Tada jaučiau euforiją – pradėjo kreiptis rėmėjai, iškilo Lietuvos vardas.
Kitas momentas – pasaulio rekordas. Tąkart į Keiptauną atvažiavau su tikslu ir sakiau: „Be rekordo negrįšiu.“
Iki šiol tą dieną vietiniai atsimena – dėl didžiulio vėjo motociklai buvo verčiami ant kelio, žmonės negalėjo nustovėti, laikėsi įsikibę. O aš tądien vienu šuoliu pasidariau karjerą. (Juokiasi.)


 
- Bandau įsivaizduoti, kokios emocijos verda pakilus į tokį aukštį, siaučiant vėjui…
 
- Anksčiau buvau be baimės, tikrai. Net vaikinai sakydavo, kad bijo stipraus vėjo ar didelių bangų, o man gal kažkur „varžtelio trūko“ – nesuprasdavau, ką tas jausmas reiškia.
Kai Lietuvoje telefonai pypsėdavo nuo signalų apie artėjančią audrą – man eidavo šiurpai ir nekantriai jos laukdavau. Tai – mano sąlygos. Plaukti prie 25-30 metrų per sekundę man buvo malonumas.
Be kaitavimo, išbandžiau ir daugiau ekstremalių dalykų: šokau su parašiutu, iki šiol važinėju motociklais, čiuožiu snieglente.
 
- Kalbant apie ekstremalumą, kaip vertinate Aurimo Mockaus vandens avantiūrą?
 
- Tai visiškai crazy dalykas! Niekada taip negalėčiau, kaip ir kopti į kalnus. Čia labiau apie ištvermę – gryną, ilgą procesą. O man patinka greitai, čia ir dabar.
Kaip kas nors nesupranta mano aistros, taip aš kartais nesuprantu kitų. Įdomu, kad žmonės tokie skirtingi, kiekvienas pasirenka savo kelią. Didžiulė pagarba keliautojui, lenkiu galvą. Jis turėjo būti psichologiškai ypač stiprus žmogus.


 
- Pastebėjau, kad kalbėdama apie bebaimiškumą vartojote būtąjį laiką. Kada pajutote, jog bijote?
 
- Tai buvo po to, kai beveik po dvejų metų mano rekordą pagerino taivanietė. Man azartas sukilo. Iškart nusipirkau bilietą į Keiptauną – važiuoju atsiimt rekordo.
Kaip tik man buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas ir dieną prieš skrydį atėjo rezultatai. Nuėjau pas neurochirurgą, jis atsidaro mano dokumentą ir sako: „Mergaite, jums reikia atsargiai judėti, gresia paralyžius.“|
Man apsivertė visas pasaulis. Sakau: „Rytoj skrendu siekti rekordo“, o jis tepasakė, kad tikriausiai išprotėjau…
Po tokių žinių palūžau psichologiškai. Neplaukiau dvejus metus. Jaučiausi taip, lyg iš manęs būtų atimta tai, dėl ko gyvenu. Praėjau ašarų, depresijos laikotarpį ir supratau, kad ne viskas sukasi apie kaitavimą, reikia savyje auginti vidinio pasaulio jėgą. Važiavau į Indiją, išmokau Vipassana meditacijų, proto kontrolės, ramybės. Anksčiau buvau kaip vijurkas – visur trankytis, jausti greitį. Gyvenimas mane pristabdė, ir galbūt taip apsaugojo nuo dar didesnio blogio.
 
- Kaip pavyko grįžti į sportą ir net tapti istorine teisėja?
 
- Pietų Afrikoje kasmet vyksta „Red Bull King of the Air“ varžybos. Tai pačios prestižiškiausios kaitavimo varžybos, tarsi Formulė 1. Varžosi geriausi iš geriausių – tik 18 atletų. Istorijoje niekada nėra buvę, kad moteris būtų teisėja, o man pavyko ja tapti! Nors trūksta adrenalino ir varžybų jaudulio, bent jau tokiu būdu galiu dalyvauti.
Kai jau žinojau, kad galėsiu grįžti į bangas, pajutau, kaip mano laimės hormonai šovė aukštyn – gyvenimas prašvito.
Visgi dabar po traumos – daug baimės, net panikos atakos prasideda prieš stipresnę sesiją. Atsimenu, ką reiškė tie dveji metai be kaitavimo, bijau grįžti į tą būseną.
Jei būčiau žinojusi, kaip ir ką daryti prieš tuos aštuonerius metus, kai pradėjau kaitavimą, šiandien būčiau sveika ir toliau varžybose dalyvaučiau.
Klaida, kad nebuvo jokio fizinio pasiruošimo. Kai užsiimi tokiu sportu, kūnas patiria didžiules apkrovas – krenti iš 15-20 metrų aukščio į vandenį, kaip į betoną. Kūnas turi būti tvirtas, stiprus, raumeningas. O aplinkui niekas nesportuodavo, nedarydavo nei apšilimų, nei tempimų, ir aš nesiruošdavau. Visko išmokau sunkiuoju būdu.
Variau kaip be galvos – manęs neištempdavo iš vandens, plaukiodavau po aštuonias valandas. Pamatydavau, kaip kas nors kažką padarė – bandau. Kartais iš vandens mane ištraukdavo be sąmonės.
Pradėjo lįsti nugaros, kirkšnių problemos, raumenų spazmai, įvairiausi persitempimai.
Dabar dirbu su treneriu, intensyviai stipriname kūną, raumenis. Ko gero, nesvarbu, kiek man bus metų – vis tiek norėsiu tai daryti.


 
- Manote, laikui bėgant kaitavimas nenueis į antrą planą?
 
- Turiu įtarimą, kas galėtų nustumti kaitavimą į antrą planą – turbūt vaikas. (Juokiasi.) Visi sako, kad susilaukusi vaiko pamirščiau kaitavimą.  Bet kadangi vaikų dar nėra, kaitavimas – mano didžiausia meilė.
Išgirstu vis daugiau balsų: „Eik vaikus gimdyti, ko tu čia dar trankaisi?“ Nesakau, kad nenoriu vaikų. Turiu daug draugų, kurie dabar jau ir daugiau vaikų susilaukė, bet vis tiek atvažiuoja į Keiptauną, kaip atvažiuodavo iki tol. Kol vaikai ant žolytės žaidžia, vienas eina pakaituoja, grįžta, tada kitas. Viskas įmanoma! Labai noriu tikėti, kad ir aš galėčiau tą daryti.
Visgi kiek su mamom kalbėjau – jos motociklus meta ir viską, atsiranda daugiau atsakomybių ir baimių. Ir nors po truputį ruošiuosi gyvenimo pokyčiui, duodu sau dar porą metų pasitrankyti.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!