Iš naujo mokėsi valgyti
 
23-ejų Marių lemtingos maudynės ežere prieš dvi dešimtis prikaustė prie neįgaliojo vežimėlio. Patirta sudėtinga kaklo trauma atėmė iš vyro kojų ir rankų mobilumą ir, kaip pats sako, kuriam laikui pakeitė gyvenimo skonį. Tiesa, dabar rokiškietis vėl juo mėgaujasi. Tačiau pripažįsta: kelionė naujo savęs priėmimo link vyko pamažu.
 
„Iš pradžių sunku buvo suvokti, kaip reikės gyventi. Neįsivaizduodavau, kaip laiptais reikės užlipti, negali kur nori nuvažiuoti“, – tuometinę būseną prisiminęs vyras neslėpė, kad buvo dingęs noras gyventi.
 
Dėl pažeistų plaučių kurį laiką pašnekovas gyveno su tracheostoma. Tai, kaip sako, tebuvo egzistavimas.
 
„Man sakydavo, kad tokių kaip aš – ne vienas. Prisitaikysiu, net automobilį vairuosiu. Maniau, jog mane tiesiog guodžia. Kaip gi aš nevaldantis galūnių tai galėsiu padaryti. Dabar jau suprantu...“ – šypsosi Marius, pridūręs, kad po traumos mokęsis laikyti šaukštelį, valgyti, ryti, valytis dantis.
 
Atgauti prarastus kasdienius įgūdžius padėjo pažangi judėjimo įranga. Šiuolaikiniai neįgaliojo vežimėliai – ne mažesnę judėjimo laisvę suteikianti priemonė. Išmanioji įranga – su bėgiais, galinčiais išvystyti 10 km per valandą greitį, patogus atlošas, šviesos.
 
Siekė būti savarankiškas
 
Pašnekovas pasakoja po traumos iš pradžių gyvenęs pas seserį. Nors jos palaikymas ir globa buvo neįkainojama, vis dėlto prisipažįsta – būti rūpesčiu kitam Marius nenorėjo.
 
„Suprantama, kad nei mama, nei sesuo, priėmusi gyventi ir rūpintis manimi, atlygio pinigais už tai neims. Nenorėjau jaustis skolingas. Siekiau gyventi savarankiškai. Tas jausmas buvo esminis, raginęs mane griebtis savarankiško gyvenimo“, – pasakoja vyras, ne ilgai trukus išsikraustęs į nuosavus namus. Pasikeitusios gyvenimo aplinkybės judėjimo įgūdžius vertė lavinti dar labiau. Mat dabar visa buitis gulė ant paties pečių.
 
Marius – intravertas, tad nemėgsta didelio draugų rato ir sako geriausiai jaučiasi būdamas vienas.
 
„Ramiai tvarkausi, užsiimu savais reikalais, tuomet prie nieko nereikia prisitaikyti. Taip ir gyventi paprasčiau“, – prisipažįsta jis.
 
Paklaustas, kas jam padėjo atsitiesti po gyvenimo išbandymų, rokiškėnas sako, jog sveikimo kelionė prasideda nuo pripažinimo sau, kad gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, tad reikia tai priimti – kito kelio tiesiog nėra.
 
Vienas už visus – visi už vieną
 
Vienas už visus – visi už vieną. Kas galėtų paneigti, kad skausmą lengviau išgyventi ne vienam? Tuo įsitikinęs po traumos į neįgaliojo vežimėlį sėdęs ir atsitiesęs Tomas Vasiliauskas. Jo sveikimo kelionė – neįgaliųjų vasaros stovykla, kurioje tapo instruktoriumi, padedančiu atsitiesti tokio paties likimo draugams.
 
Tomas pasidalina savo istorija. Kaklo lūžį jis patyrė taip pat vandens telkinyje.
„Prisimenu tą karštą gegužės dieną ryškiai, nes ji pakeitė mano gyvenimą, – pasakojo Tomas. – Man tada buvo 14 metų. Buvo labai karšta, todėl nuėjome su draugais prie upės nusimaudyti. Prie jos buvo aukštas status skardis, ant kurio augo didelis medis. Ant nusvirusios jo šakos buvo pririšta stora virvė šuoliams. Nusirengiau ir nutariau iškart šokti į upę. Įsibėgėjęs pasigriebiau tą virvę ir šokau į vandenį. Tačiau virvė išsisuko, išslydo, praradau pusiausvyrą ir nukritau į upės dugną tiesiai ant galvos. Po smūgio iškart pajutau, kad nebejaučiu rankų, o po to ir viso kūno. Kažkokiu būdu pradėjau kilti aukštyn, bandžiau rėkti, tačiau prarėkti nebegalėjau... Vėl nirau į vandenį kaip akmuo, jau nevaldydamas kūno. Galvojau, kad mirsiu...“
 
Po kaklo lūžio Tomas nuolat gulėjo ligoninėse. Vėliau su juo dirbo kineziterapeutai, jis praleido daugybę skausmingų valandų, stengdamasis išjudinti sukaustytą kūną, tačiau niekas nepadėjo. Jis buvo bejėgis – negalėjo nei pats apsirengti, nei susitvarkyti, nei gamtinius reikalus susitvarkyti, visiškai priklausė nuo slaugytojų.
Pasak Tomo, pats svarbiausias įvykis jo gyvenime po neįgalumo, buvo speciali stovykla žmonėms su negalia Telšiuose, prie Germanto ežero. Po kiek laiko ir pabuvęs dar poroje panašių stovyklų Tomas pasijuto jau galintis ne tik save apsitarnauti, tačiau ir padėti kitiems. Savo patyrimą Tomas panaudoja maltiečių reabilitacijos stovykloje „Move it“ Giruliuose, kur kartu su kitais 5 negalią turinčiais instruktoriais padeda jaunuoliams, neseniai patyrusiems lemtingas traumas.
Kaip pasakoja vyras, į stovyklą tuomet susibūrė dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių.
 
„Vasaros stovykla žmonėms su negalia unikali tuo, kad joje dirbantys instruktoriai buvo patys praėję kryžiaus kelius. „Sulūžusieji“ yra patyrę stuburo, kaklo traumas ir jiems lemta visą gyvenimą likti neįgaliųjų vežimėliuose. Ši stovykla yra tarsi atsisakymas buvusio gyvenimo ir orientavimas į naują jo kokybę. Kiekvienas instruktorius su negalia pasirenka jaunuolius pagal traumos tipą ir pasitelkęs savo patirtį moko juos naudotis vežimėliais, taip pat higienos įgūdžių, kaip apsitarnauti save, išvengti pragulų, suteikia kitų reikalingų žinių. Juk dažnai traumas patyrusius žmones su negalia apleidžia šeimos nariai ir draugai, – tuomet jiems tenka padėti patiems sau“, – teigė jis.
 
Stovykloje jaunuoliams suteikiamos ne tik išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą, kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės, individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai, bet ir teikiama psichologinė pagalba, ugdoma socializacija, vyksta dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai. Buvo rengiamos išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžių miesto sąlygomis.

---

 
Komentaras

Žmogaus nusiteikimas – galingas įrankis

Psichologas psichoterapeutas prof. dr. Gediminas Navaitis:
 
- Skaudžios tikrovės priėmimas po nelaimingo įvykio priklauso ir nuo žmogaus nusiteikimo. Tai galingas įrankis, vedantis iš aklavietės.
 
Pirmiausiai žmogus praeina klasikinę susitaikymo su situacija kelionę. Patyrę skaudžią traumą – galūnės po autoįvykio netekimą, artimojo mirtį, žinią apie onkologinę ligą – iš pradžių susiduriame su neigimu. Nors sveikas protas suvokia, kad paprastai tokiomis temomis nejuokaujama ir vargu ar galima apsirikti pranešant tokią skaudžią žinią, pirmiausia stengiamasi išsiaiškinti, ar tai – tiesa. Protas mėgina neigti.
 
Toliau vyksta vidinis derėjimasis: bandoma eiti į bažnyčią, daryti gerus darbus aplinkiniams – manoma, kad aukštesnės jėgos praradimą turėtų atšaukti. Galiausiai ateina pripažinimo ir susitaikymo su įvykusia trauma etapas. Laikas, kai tenka apsispręsti, kaip save pozicionuoti.
 
Parolimpinės žaidynės rodo, kad žmonės, turintys ir sunkias fizines traumas, gali gyventi ne tik visavertį gyvenimą, bet ir dalyvauti sporto varžybose. Kad tai įvyktų, jiems visų pirma teko apsispręsti, jog nori iš naujo kurti save, savo aplinką, santykius su kitais.
 
Žmogui, praradusiam galūnę, reikia išmokti iš naujo vaikščioti. Jis galėtų to ir nedaryti – sėsti į neįgaliojo vežimėlį ar amžiams tapti globotiniu. Vis dėlto kiek pasiekti, renkamės patys.
 
Gali pasirinkti pasiekti dar daugiau – dalyvauti bėgimo varžybose. Žmonės, patyrę traumas, arba pasirenka kelią susikurti naują gyvenimą, įgydami naujų įgūdžių ir įpročių, arba, deja, nusirita į psichologinę bedugnę. Kenčia ir nuo aplinkinių požiūrio, esą iš jo jau nieko negalima tikėtis…


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: