- Esate vienas iš dešimties monografijos „Lietuvos sveikatos sistema pilnametystės Europos Sąjungoje sulaukus“ bendraautorius. Rengti ją buvo darbas ar malonumas? Ilgai užtrukote?
 
- Visiškas malonumas. Rašymas truko porą metų. Beje, nė vienas autorių negavome jokio atlygio. Sutarėme, kad kiekvienam teks po dešimt knygų. (Šypsosi.) Nors tai – ne enciklopedinis leidinys, joje aptariama problematika – itin plati. Kaip jūsų laikraštis, leidžiamas kas savaitę, neišsemia visų temų, taip ir čia... Galima pildyti be galo, nes aktualijos keičiasi nuolatos.
Knygoje apžvelgti paskutiniai penkiolikos metų pokyčiai ne tik sveikatos, bet ir ekonomikos srityje – tam įtaką darė infliacija, karas. Aptarti ir socialinės raidos aspektai – juos apžvelgia Romas Lazutka ir Boguslavas Gruževskis.
 
- Nors premjerui patariate ekonomikos ir finansų klausimais, jūsų, kaip buvusio sveikatos apsaugos ministro, įžvalgos vis dar laukiamos... Ne be reikalo buvote pakviestas ir į Seime surengtą apskritojo stalo diskusiją priemokų klausimais.
 
- Kadangi premjero patarėjas sveikatai – Evaldas Navickas, stengiuosi laikytis nuošaliau. Jo funkcija yra diskutuoti su premjeru, o aš galiu tiesiog išreikšti ekspertinę nuomonę. Be to, mano sūnus pradėjo dirbti Sveikatos apsaugos ministerijoje (ministrės patarėjas Nerijus Černiauskas – red. past.), tad aktyvus mano kišimasis taptų interesų konfliktu. O Vyriausybės kontekste galiu išsakyti nuomonę, pavyzdžiui, apie priemokas gydymo įstaigose...
 
- Tad kokia jūsų pozicija apie priemokas?
 
- Mano pozicija artima ministerijai. Siekis, jei ne panaikinti, bent jau sumažinti apmokėjimo atvejus – korektiška iniciatyva. Tačiau kaimiškieji rajonai, ypač pirminė sveikatos priežiūros grandis, išvis neima priemokų. Jie supranta, kad jei bent kiek paprašys pinigų, neišgalėdami sumokėti pacientai keliaus į kitą gydymo įstaigą. O didžiuosiuose miestuose priemokos imamos ir tiesiogiai, ir netiesiogiai, pavyzdžiui, per vadybininką. Tai – skausminga ne tik pacientui, kuris sumoka už paslaugą, bet ir bendrai sveikatos sistemai. Netolygi konkurencija tarp viešųjų ir privačių įstaigų sąlygoja tai, jog privatus sektorius gydytojams gali mokėti žymiai didesnius atlyginimus. Gydytojai, dirbami viešajame sektoriuje, susigundo bent jau pusę etato dirbti privačiai. O kai žmogus pradeda dirbti keliose darbovietėse, krenta jo darbo našumas. Vos susitvarkai darbus vienoje darbovietėje, žiūrėk, jau turi lėkti kitur. Nors per kelias darbo vietas dirbančių gydytojų pajamos yra didesnės, tokiu būdu auginamos eilės. O ir bendras aptarnaujamų pacientų skaičius dirbant per kelias įstaigas yra mažesnis. Tai reikėtų taisyti. Ministerija bando. Kaip seksis – matysime.
 
- Gal monografijoje galima rasti patarimų, kaip, pavyzdžiui, mažinti pacientų eiles?
 
- Atsakymą kažin ar galima rasti, bet informacijos ir įžvalgų dėl eilių yra. Viena jų – palyginti su Europos valstybėmis, Lietuvoje turime gana didelį pacientų apsilankymų pas gydytojus skaičių, santykinai didelį gydytojų skaičių, bet ir ilgas eiles. Kitose šalyse nėra tokių eilių, nors šios turi mažesnį gydytojų bei apsilankymų pas juos skaičių. Knygoje keliama hipotezė, kad prie pacientų eilių prisideda Lietuvoje veikianti apmokėjimo už sveikatos paslaugas sistema. Šeimos gydytojui išrašyti siuntimą nieko nekainuoja. Kartais jiems taip net ir geriau – nusiima atsakomybę. Kas nors iš to uždirba – kolega toje pačioje ar kitoje gydymo įstaigoje, o gal ir jis pats, jei dirba dviejose darbovietėse... Siūloma tobulinti kainodarą, ieškoti būdų, kaip sumažinti finansinį stimulą siųsti pacientą patikrai, kai to nebūtinai reikia.
 
- Iš valdančiųjų pasigirdo siūlymų uždrausti gydytojams dirbti abiejuose –viešajame ir privačiame – sektoriuose. Pritariate?
 
- Diskutuoti apie tai galima. Jau dabar pasaulyje dalis privataus sektoriaus darbdavių draudžia dirbti pas konkurentus. Privačiame versle tai jau yra standartas. Taip saugomos technologinės įmonės paslaptys. Valstybiniu požiūriu tai – neteisėta. Rinktis dirbti pusę etato – žmogaus teisė.
 
- Kai kurios viešojo sektoriaus gydymo įstaigos medikams moka didelius atlyginimus, nors dėl to ima dirbti „į minusą“. Sako, tai – vienintelis būdas išlaikyti darbuotoją.
 
- Ankstesnė valdžia medikų trūkumo klausimą delegavo savivaldybėms. Davė šiek tiek pinigų, o kaip juos leisti, paliko spręsti pačioms. Mano galva, tai buvo pinigų išmetimas į balą. Gydytojų nuo to daugiau neatsirado. Tik išaugo pagunda vienam iš kito pervilioti medikus.
 
- Sveikatos apsaugos sistemos strategijoje vis dar nėra matyti aiškumo, kokia kryptimi judama.
 
- Reikia duoti laiko. Šiemet kaip tik baigiasi Nacionalinės sveikatos strategijos laikotarpis, kuris rašomas maždaug dešimčiai metų. Tai yra gera proga parašyti trečiąją strategiją. Būtų naudinga apsispręsti, kaip toliau bus formuojama sveikatos sistema. Vis dėlto joje procesai vyksta lėtai. Vienos vyriausybės kadencijos neužtenka. Kiek trunka vien paruošti gydytoją! Jei šiandien nuspręsta padidinti studentų priėmimo skaičių, rezultatą pamatysime tik dar po kelių kadencijų. Be to, sveikatos strategija – ne tik gydymas. Pavyzdžiui, monografijoje aprašoma, kaip „gulintys policininkai“, iš pažiūros neturintys nieko bendro su sveikata, išgelbėjo daugiau gyvybių nei kai kurios medicinos inovacijos.
Beje, monografijoje nagrinėta, kuo paskutinieji penkiolika metų reikšmingi Lietuvai. Formalūs sveikatos rodikliai, tokie kaip gyvenimo trukmė, rodo, jog pažanga pasiekta gerokai didesnė negu per pirmuosius dvidešimt metų. Geri ar blogi tuo laikotarpiu dirbę ministrai – jų sprendimai visgi davė tam tikrą rezultatą. Naujai valdžiai norisi palinkėti, kad rezultatai ir toliau gerėtų.

---

 
Dosjė
1990-1993 m. –Sveikatos apsaugos ministerijos Ekonomikos valdybos viršininkas. 1993-2001 m. – Sveikatos ekonomikos centro direktorius.
1995-1998 m. –Europos Sąjungos PHARE programos projektų vadovas ir ekspertas.
2001-2004, 2007-2008 ir 2013-2014 m. sveikatos apsaugos viceministras.
2008 07-12 sveikatos apsaugos ministras.
2005-2007 m. Europos Sąjungos TACIS programos vadovas Sakartvele.
2007 m. – ministro pirmininko patarėjas.
2014-2015 m. sveikatos apsaugos ministro visuomeninis konsultantas.
Nuo 2016 Seimo nario padėjėjas.
Nuo 2025 m. – premjero patarėjas ekonomikos ir finansų klausimais.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!