Problemos koncertų vietose
 
„Koncertuose kaip žmogus su negalia lankausi daugiau nei pusę gyvenimo. Man teko dalyvauti visur: tiek koncertuose su sėdimu parteriu, tiek koncertuose, kuriuose vietos – tik stovimos. Visuose juose buvo padaryta kokia nors prieiga sunkiai vaikštantiems. Ar man kas nors gali paaiškinti, kodėl jau antrą kartą norėdama salėje „Compensa“ nusipirkti bilietą į koncertą (pirmą kartą analogiška situacija įvyko norint pirkti bilietą į Alec Benjamin, dabar Three Days Grace), aš nerandu visiškai jokio pasiūlymo žmonėms su negalia?“ – „Facebook“ platformoje patirtimi pasidalino judėjimo negalią turinti žurnalistė Laura Korickė.
 
Šitokių situacijų į dienos šviesą išlenda vis daugiau. Žmonės ironizuoja rodydami, kaip „patogu“ judėjimo negalią turintiems žmonėms patekti į kavinę su vežimėliu arba asmenims, turintiems regos negalią, vaikščioti ratais, norint prasibrauti pro netinkamai suplanuotas patalpas.
 
„Situacija gerėja minimaliai, o didžiausia problema, kad dažnai taisomi tik pavieniai punktai. Jeigu yra gerai sutvarkytas sėdėjimas, tai parkavimas būna visiškai neapgalvotas. Nėra vietos tinkamai atsidaryti duris, išsikelti vežimėlius“, – konstatuoja G.Žemaitaitytė.
 
Vis dėlto pokyčiai pamažu vyksta. Pavyzdžiui, koncertų salėje žmonėms su negalia paskiriamas balkonas. „Kai į Vingio parką atvažiuoja žymūs atlikėjai, viena sąlygų – kad turi būti įrengti paaukštinimai vėžimėlių pagalba judantiems asmenims. Įrengiamas užvažiavimas, nuolydis ant paaukštinimo, kad akys būtų tokiame pačiame aukštyje kaip ir daugelio žmonių, ir būtų galima mėgautis tuo pačiu vaizdu, kurį mato ir kiti“, – teigiamais pavyzdžiais džiaugiasi pašnekovė.
 
Anot jos, juoką pro ašaras kelia situacijos, kai siekiant išspręsti problemą atliekama tik pusė darbo. „Pavyzdžiui, prieš renginį būna pastatomi tualetai, keli jų dažnai būna platesnėmis durimis. Tokių tualetų atsiradimas atrodė kaip didelis žingsnis prieinamumo ir supratimo link. Tiesa, kartais tualetai būna pastatyti ant kokio nors pamatėlio ir taip atsiranda aukščio skirtumas. Arba kavinė laikoma pritaikyta, jei žmogus su negalia gali vežimėliu privažiuoti prie stalo, bet nepabrėžiama, kad kils sunkumų einant į tualetą. Durys būna per siauros, per mažai vietos pačiame tualete“, – kuriozinėmis situacijomis dalijasi G.Žemaitaitytė.
 
Kavinės beveik neprieinamos
 
Kaip akcentuoja Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovai, kavinių prieinamumas ir dabar išlieka itin didele problema žmonėms su negalia. Norėdami pailsėti ir pasimėgauti puodeliu kavos šie privalo ieškoti beveik neegzistuojančių tinkamai pritaikytų vietų.
 
„Kalbant apie judėjimo negalią, mums svarbus kliūčių nebuvimas. Vasaros sezono metu atsidaro daug kavinių lauke ir klientai būna iškeliami ant tam tikros platformos. Dažnu atveju ant pastarosios nėra galimybės užvažiuoti vežimėliu. Kartais staliukai ir kėdės lauke būna sustatyti taip, kad neįmanoma pravažiuoti ne tik žmonėms su negalia, bet ir tėvams su kūdikių vežimėliu ar senoliams su vaikštynėmis, – piktinosi G.Žemaitaitytė. – O ką jau kalbėti, jeigu į kavinę užsuka regos negalią turintis žmogus? Sėdintys kavinėse kartais tokio asmens nepastebi, todėl jis gali nugriūti ar pakliūti į kitą nemalonią situaciją.“
 
Didžiausia problema, įvardijo G.Žemaitaitytė, yra laikini, ne itin tvarūs sprendimai, kuriuos dažnai pasitelkia įmonės. Žiemą kai kuriais atvejais būna dar sunkiau... „Lapkričio mėnesį einant tam tikrais Vilniaus maršrutais nerasite beveik nė vienos kavinės, kurias būtų galima patogiai pasiekti vėžimėliu. Įmonės sako, kad yra pritaikytos žmonėms su negalia, bet, pavyzdžiui, užvažiavimas būna tik pastatomas, o ne įrengtas. Juo užvažiuoti vienam yra neįmanoma, o dažnai kyla sunkumų net jei būna pagalbininkas – užvažiavimas yra per status“, – aiškino Tarybos narė.
 
Jos vertinimu, tinkamiausios sąlygos šiuo požiūriu yra prekybos centruose.
 
„Juose įsirengusios kavinukės neprivalo turėti atskiro tualeto. Todėl tualetai tampa prieinami, tačiau iškyla kiti iššūkiai: stalai būna nepatogūs, žmonės negali pastumti kojų po stalu ir privalo nuo jo būti per tam tikrą atstumą“, – kalbėjo G.Žemaitaitytė.
 
Atkreipia dėmesį tik susižeidę
 
„Jeigu sveikas žmogus netikėtai patiria traumą, irgi pradeda galvoti, kiek daug atsiranda problemų: pavyzdžiui, negalės grįžti namo, nes gyvena trečiame aukšte, negalės nueiti į teatrą. Nors žmogus patyrė tik laikiną traumą, pavyzdžiui, susilaužė koją, – ir po mėnesio kito galės sugrįžti į įprastą gyvenimą. O kaip gi žmonės su negalia keliauja? Kaip naudojasi transportu? Aišku, linkėti traumos jokiu būdu niekam nereikėtų. Būtų geriau, jei sąmoningumas kiltų iš kitokių situacijų“, – kalbėjo Tarybos narė.
 
Vienas pašnekovės pasiūlymų – tobulinti švietimą, siekiant įtraukti daugiau informacijos apie žmonių su negalia poreikius. „Manau, kad reikėtų kalbėti apie tai, jog į ugdymo programas būtų įtraukta informacija apie universalų dizainą, infrastruktūros prieinamumą žmonėms su negalia. Nesvarbu, ar esi rengiamas būti kirpėju, turizmo paslaugų teikėju, mediku ar žurnalistu – studijų programose reikėtų įterpti šias temas. Tai gali būti susieta su specialybe, bet taip pat mokomi ir bendriniai dalykai“, – siūlo pašnekovė.
 
Taip pat didelės naudos, jos nuomone, atneštų mokymas nuo vaikystės, kad vaikai su negalia nėra prastesni ar silpnesni. Gerėjimo ženklus G.Žemaitaitytė mato įtraukiojo ugdymo programose.
 
„Šis ugdymas taip pat turėtų duoti vaisių po daugelio metų. Augdami kartu, be didelių pamokymų ir metodikų vaikai gauna žinių, kad reikia atkreipti dėmesį į problemas, – sakė G.Žemaitaitytė. – Iš tų vaikų kas nors išaugs projektuotojais, kai kas – eismo reguliuotojais. Bus pasėtas supratimas, kad žmonės yra įvairūs ir kad reikia atliepti jų poreikius, nesvarbu, ar tai būtų parkavimo vietų patobulinimas, ar koncertų salės įrengimas, ar poilsio zonų sukūrimas. Svarbu, kad regos, judėjimo ir kitas negalias turintys žmonės jaustųsi saugiai ir patogiai.“

---

 
Komentaras
 
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros patarėja Sandra Buklienė:
 
- Pernai atlikome tyrimą iš mūsų informacinėje sistemoje stasys.lt pateiktų viešojo sektoriaus įstaigų duomenų. Pastebėta, kad per 80 proc. kultūros įstaigų vis dar nėra prieinamos žmonėms su negalia. Dažnai pastebime, kad didelė problema yra ir su kavinių lauko terasomis, į kurias žmonės su negalia dažniausiai negali patekti. Taip pat sunku pritaikyti kultūros paveldo vietas.
 
Mes nuolat vykdome viešinimo kampanijas, siekdami informuoti visuomenę, kaip svarbu pritaikyti aplinką, kad ji būtų prieinama visiems. Džiugina tai, kad pastaruoju metu išaugo kreipimųsi dėl infrastruktūrų pritaikymo skaičius – jų šiemet yra daug daugiau nei pernai.