- Nikita Marija, mes matome tik jūsų medalius, bet už jų slypi ilgas ir sunkus darbas. Kaip pajutote, kad gimnastika yra jūsų sportas?
 
- Į gimnastiką mane atvedė tėvai. Mūsų šeimoje visi aktyviai sportuoja, tad nebuvo abejonių, kad tai darysiu ir aš. Kartais būna sunku, ypač kai ruošiamės varžyboms, bet man labai patinka mano treneriai ir draugai. O kai pavargstu, tiesiog pailsiu, ir tada vėl noriu sportuoti.
 
- Daugelis žmonių svajoja apie pasaulio čempionų titulus visą gyvenimą, o jūs jį jau turite. Kas šiandien svarbiau – prisiminimai apie pergalę ar nauji tikslai?
 
- Dabar svarbiausia mokytis naujų gimnastikos triukų ir ruoštis kitoms varžyboms. O laimėti visada smagu. Nesvarbu, ar tai mažos varžybos, ar didelės – jausmas tas pats!
Paskutinės varžybos, kuriose dalyvavau, buvo Norvegijoje. Tai buvo „Special Olympics“ varžybos, kuriose sekėsi puikiai – padariau viską, ko iš manęs tikėjosi mano treneriai, ir netgi laimėjau kelis medalius.


 
- Papasakokite, kaip atrodo jūsų treniruočių grafikas. Ar kūnas lengvai prisitaiko prie krūvio?
 
- Sportuoju penkis kartus per savaitę, treniruotės trunka dvi valandas. Kai pripranti, nebėra sunku. Sunkiausia grįžti po atostogų ar po ligos. Bet kai vėl pradedu sportuoti, būna smagu, nes laukia treneriai, draugai ir nauji gimnastikos elementai.
 
- Jūsų pasiekimai gimnastikoje laužo daug stereotipų apie Dauno sindromą. Ar jaučiate kad žmonių požiūris keičiasi, matant jūsų medalius?
 
- Aš visada tikėjau, kad viską galiu pasiekti. Man labai pasisekė, nes šeima visada mane palaikė ir neleido manyti, kad ko nors negaliu. Jie mane visada skatino svajoti ir siekti tikslų. Manau, kad matydami mano pasiekimus, aplinkiniai taip pat pradeda tikėti, jog žmonės su Dauno sindromu irgi gali daug.
Linkiu niekada nepasiduoti, nes viskas yra įmanoma, tik kartais reikia įdėti daugiau darbo.
 
- Kaip atrodo jūsų laisvalaikis, jei toks egzistuoja?
 
- Tiesą sakant, tarp treniruočių nelabai turiu laiko – vos spėju pavalgyti pietus! Bet kai turiu laisvo laiko, mėgstu žiūrėti, kas vyksta socialiniuose tinkluose, klausytis muzikos. Man taip pat labai patinka eiti į sporto varžybas ir koncertus, tad jei yra proga, stengiuosi nepraleisti.
 
- Šeima jus vadina „profesionalia svajotoja“. Kas slypi už šio „titulo“?

- Mane taip vadina, nes aš turiu daug svajonių ir jas garsiai sakau. Ir jos beveik visada išsipildo! Mano sesė perskaitė knygą apie manifestavimą ir sako, kad aš būtent tai ir darau – labai stipriai tikiu savo svajonėmis, visiems apie tai garsiai pasakoju, labai gerai įsivaizduoju – ir jos pildosi!


 
- Viena jūsų svajonių – įžengti į mados pasaulį. Kaip vertinate lietuvių mados industriją?
 
- Manau, kad pasaulyje modelių yra labai įvairių, bet Lietuvoje dar galėtų būti daugiau įvairovės. Visi žmonės yra skirtingi, ir manau, kad modeliai turėtų atspindėti pasaulį tokį, koks jis yra – su visais žmonėmis. Jei visi būtume vienodi, gyvenimas būtų labai nuobodus.
 
- Modelio kelias prasideda nuo pirmųjų fotosesijų. Kas jus paskatino pabandyti pozuoti prieš kamerą? Atrodo, kad šioje srityje jaučiatės kaip žuvis vandenyje.
 
- Man visada patiko fotografuotis ir filmuotis. Šeima sako, kad esu fotogeniška ir drąsiai pozuoju, todėl pirmi ir pasiūlė pabandyti būti modeliu. Aš sutikau, nes prieš kamerą jaučiuosi gerai, o vėliau pamatyti savo nuotraukas irgi labai patinka.
 
- Tiek sporte, tiek prieš kameras demonstruojate išskirtinę drąsą. Ar yra kas nors, kas jus gyvenime gąsdina?

- Labai bijau didelių šunų! Nors namuose turime šuniuką, jis mažas – prancūzų buldogas. Bet jei gatvėje pamatau didelį šunį, labai išsigąstu. Anksčiau dar bijojau aukščio, bet sportuodama gimnastiką šios baimės po truputį atsikratau.
 
- Esate ypač artimos su seserimi Neda Elena – socialiniuose tinkluose drauge subūrėte didelį gerbėjų ratą. Koks buvo pradinis tikslas, ėmus kurti turinį bendroje paskyroje?

- Mes su sese labai gerai sutariame, smagu kartu leisti laiką. Dabar, kai kartu kuriame turinį, kartu jo praleidžiame dar daugiau, ir tai mus dar labiau suartina.
Turinį instagramo profiliui @nikita_marija pradėjome kurti, kad parodytume žmonėms, jog tokių kaip aš yra daugiau. Kad mes irgi svajojame, dirbame, siekiame tikslų. Noriu įkvėpti kitus ir parodyti, jog viskas yra įmanoma. Mėgstu sakyti – jei galiu aš, gali ir tu.


 
- Aktyvumas socialiniuose tinkluose atnešė ir populiarumą. Ar keista, kai nepažįstami žmonės gatvėje atpažįsta?

- Jau po truputį priprantu, kad žmonės prie manęs prieina ir sako, kad mane seka instagrame, ir kad labai palaiko. Kartais dar būna nedrąsu su nepažįstamais pasikalbėti, tačiau iš tiesų man labai gera, kai jie pasisveikina ir paskatina nesustoti.
 
- Su augančiu matomumu dažnai ateina ir neprašytos nuomonės… Kaip reaguojate į neigiamus komentarus?
 
- Gyvai patyčių pasitaiko retai, nors būna tokių, kurie pasijuokia tik dėl to, kad pamatė žmogų su Dauno sindromu…
Tačiau internete tokių žmonių yra daug daugiau – jie prirašo baisiausių žodžių ir palinkėjimų. Nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės galvoja, kad jie yra „kieti“ ar „protingesni“, kai tyčiojasi… Kas kartą susidūrus su tokia situacija yra labai nemalonu. Tačiau suprantu, kad tai ne apie mane, bet apie juos. Dabar jau su šeima mokomės į tai nekreipti dėmesio.
O prie žvilgsnių gatvėje aš jau seniai pripratau.
 
- „Kai gimiau, daug kas manė, kad mano galimybės bus ribotos. Noriu įrodyti, kad jie klydo. Mano gyvenimas pilnas spalvų ir galimybių.“ Jūsų socialinių tinklų žinutės laužo visus stereotipus apie Dauno sindromą...
 
- Dažniausiai žmonės tiki stereotipais tik dėl to, kad nežino, kaip yra iš tikrųjų. O socialiniai tinklai padeda pasiekti daugybę žmonių, ir tada jie pamato, sužino, pakeičia požiūrį! Mes su šeima mėgstame sakyti, kad žmonės nėra blogi, jie tiesiog dar nežino.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!