Pavojus, kurio nematyti
 
Elektroninės patyčios – tai ne tik įžeidūs komentarai socialiniuose tinkluose. Šiandien jos įgauna įvairias, kartais sunkiai atpažįstamas formas: aukos nepriimamos į grupes, persekiojamos virtualioje erdvėje, tyčia erzinamos ir provokuojamos (trolinamos), viešinama jų asmeninė informacija, skleidžiami gandai.
 

„Patyčios nevyksta vienas prieš vieną, jos vyksta grupėje, – pabrėžia kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė. – Kai patyčios persikelia į ekranus, jos tampa dar pavojingesnės, nes vaikas negali nuo jų pabėgti – patyčios pasiekia jį visur, kur tik yra internetas. Jei tradicinės patyčios baigiasi pasibaigus pamokoms, elektroninės gali tęstis ištisą parą.“

 
Elektroninės patyčios kelia ypatingą riziką, nes vyksta už tėvų akiračio ribų, pastebi „Vaikų linijos“ koordinatorė, tad vaikas su nematomais priešais dažnai lieka kovoti vienas.
 
„Šios patyčios kalba slaptu kodu – štai kodėl tėvams jas taip sunku atpažinti, – atkreipia dėmesį E.Tamulionytė. – Vaikai tyčiotis renkasi sąmoningai. Jie puikiai supranta, kad tiesioginiai įžeidimai būtų greitai pastebėti suaugusiųjų, todėl sukuria savitą užslėptą kalbą. Pavyzdžiui, baklažano emoji, kuris atrodo visiškai nekaltas, gali reikšti vulgarų seksualinį užgauliojimą, o trumpinys DIRL (die in real life, angl. – „mirk realybėje“) atrodo kaip eilinis jaunimo žargonas. Tėvai, nematydami viso konteksto, dažnai pražiūri tai, kas jų vaikui yra skausmingai aišku.“
 
Pagrindinis rodiklis – pokytis
 
Anot „Vaikų linijos“ atstovių, atpažinti, kad vaikas patiria patyčias ekranuose, gali būti sudėtinga, nes vaikai paprastai vengia kalbėti apie savo problemas. Visgi į tam tikrus požymius verta atkreipti dėmesį.
 
„Pagrindinis raktinis žodis – pokytis, – sako dr. L.S.Jasiulionė. – Jei pastebime kokį nors staigų ar sunkiai paaiškinamą pokytį vaiko elgesyje ar emocijose, tai gali signalizuoti apie patyčias ekranuose.“
 
„Visų pirma stebėkite emocijas: galbūt atsirado nuotaikų kaita, padidėjo nerimas. Atkreipkite dėmesį ir į elgesio pokyčius: ar vaikas slepia ekraną, vengia kalbėtis apie veiklą internete, kuria naujas paskyras, nori pakeisti telefono numerį. Trečia – socialiniai pokyčiai: galbūt vaikas atsitraukė nuo bendraamžių, vengia eiti į mokyklą. Atkreipkite dėmesį ir į fizinius požymius: ar nesutriko vaiko miegas, apetitas, ar nesiskundžia skausmais prieš mokyklą“, – vardina E.Tamulionytė.
 
Problemas slepia
 

Kodėl apie patiriamas elektronines patyčias vaikai vengia pasakoti tėvams, egzistuoja kelios priežastys, sako dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė: „Pirmiausia, jausmas, kad tėvai ar kiti suaugusieji nesidomi arba jiems nerūpi, kas vyksta vaikų skaitmeniniame pasaulyje. Antra, baimė sulaukti bausmių – dažnai vaikai bijo, kad jiems bus uždrausta naudotis technologijomis. Trečia, vaikai nedrįsta kreiptis pagalbos, nes bijo, kad dėl to situacija tik pablogės.“

 
„Kartais pasakoju tėčiui ką žaidžiu, bet matau, kad jis nesiklauso ir jam neįdomu“, – apie tai, kodėl nustojo patirtimis dalintis su tėvais pasakoja „Vaikų linijos“ tyrime dalyvavęs paauglys.
 
„Bijau pasakoti tėvams apie patyčias, nes jie uždraus man žaisti ar lieps išsitrinti tą žaidimą“, – aiškina kitas nepilnametis.
 
„Kas iš to, kad papasakosiu tėvams? Juk vis tiek niekas nepasikeis, o dar blogiau gali būti“, – sako trečiasis.
 
Užbėgti patyčioms už akių
 
Prevencija prasideda šeimos aplinkoje, todėl psichologė pataria kurti atvirą santykį su vaiku. „Smalsumas ir domėjimasis tuo, ką vaikai veikia ekranuose, jų internetiniu žodynu ir pomėgiais padeda sukurti santykį, kuriame vaikai norės pasidalinti patirtimis“, – teigia dr. J.S.Jasiulionė.
 
Prevenciškai ji siūlo vaikus mokyti saugaus elgesio internete: „Aptarkite asmeninės informacijos dalijimosi pavojus, mokykite vaikus kritiškai vertinti internete randamą informaciją, paaiškinkite, kaip naudotis privatumo nustatymais socialinėse medijose, aptarkite, ką daryti susidūrus su nemalonia situacija internete.“
 
Visgi svarbiausias patyčių prevencijos aspektas, anot „Vaikų linijos“ psichologės, yra tėvų asmeninis pavyzdys: „Vaikai mus skaito skersai išilgai. Jie labiau įsimena tai, ką darome, nei tai, ką sakome. Naudinga būtų apriboti ekranų laiką šeimos susibūrimų metu, nekomentuoti negatyviai kitų žmonių, dalintis, kaip patys sprendžiame sudėtingas situacijas internete.“
 
„Galiausiai, bendradarbiaukite su mokykla, – pataria specialistė. – Elektroninės patyčios dažnai susijusios su santykiais klasėje. Kai vaikai daugiau bendraus akis į akį ir mažiau naudosis ekranais mokykloje, sumažės ir elektroninių patyčių tikimybė. Siūlome palaikyti mokyklos pastangas riboti telefonų naudojimą pamokų metu, dalyvauti tėvų susirinkimuose, bendrauti su kitais tėvais ir dalintis patirtimis.“
 
Veiksmų planas tėvams
 
O ką daryti sužinojus, kad vaikas tapo elektroninių patyčių auka? „Pirmiausia išklausykite vaiką iki galo, nekamantinėkite. Ištarkite tai, ką vaikas labiausiai trokšta išgirsti: „Niekas neturi teisės iš tavęs tyčiotis, ir mes kartu rasime būdą tai sustabdyti“, – pataria psichologė ir įspėja: – Nedarykite didžiausios klaidos – nesakykite „čia nieko tokio“ ar „tiesiog ignoruok“. Tai žodžiai, užtrenkiantys duris tolesniam dialogui.“
 
Virtualios patyčios palieka skaitmeninius pėdsakus, tad psichologė pataria išsaugoti įrodymus: „Padarykite ekrano nuotraukas. Galite pasinaudoti pranešimo funkcijomis socialinės medijos platformose. Išmokykite jomis naudotis ir vaiką, kad jis pats jaustųsi galintis kontroliuoti situaciją.“
 
Psichologė atkreipia dėmesį, kad už anoniminių slapyvardžių dažniausiai slepiasi ties patys vaikai, su kuriais auka matosi mokykloje. „Todėl bendradarbiavimas su mokykla – ne pasirinkimas, o būtinybė“, – priduria dr. J.S.Jasiulionė.
 
„Svarbu prisiminti, kad elektroninių patyčių žaizdos neužgyja per naktį. Būkite šalia, klauskite, domėkitės – nepalikite vaiko vieno šioje kovoje“, – ragina psichologė.
 
Kur kreiptis pagalbos?

Elektroninių patyčių atveju tėvai ir vaikai gali kreiptis pagalbos į „Vaikų liniją“ – nemokamą, anoniminę ir konfidencialią emocinę paramą vaikams ir paaugliams teikiančią tarnybą. Taip pat galima kreiptis į mokyklos psichologą ar socialinį pedagogą.
 
Jei mokykla nepakankamai reaguoja į patyčių situacijas, galima kreiptis į švietimo skyrius savivaldybėse. Vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga gali būti tarpininkas tarp tėvų ir mokyklos sprendžiant patyčių klausimus.
 
Specifinėms situacijoms internete skirta Švaraus interneto linija (švarusinternetas.lt), kur galima pranešti apie netinkamą turinį internete. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!