- Pastaruoju metu jūsų pavardė šmėžuoja ne tik krepšinio, bet ir piklbolo kontekste – neseniai su sūnumi dalyvavote tarptautinėse varžybose. Kaip sekėsi?
 
- Piklbolą abu žaidžiame jau trejus su puse metų. Paskutinės varžybos vyko Saremos saloje, Estijoje. Čia susikūrusi didžiulė piklbolo mėgėjų bendruomenė. Buvo geras turnyras, puikiai organizuotas, dalyvavo daug stiprių žaidėjų.
Su sūnumi Jovydu vyrų dvejetuose laimėjome trečią vietą, o aš dar žaidžiau su este Aivi miksuose – ten irgi iškovojome bronzą. Taigi, du bronzos medalius parsivežėme – labai neblogas rezultatas, sakyčiau. (Juokiasi.)
 
- Lietuvoje žinančiųjų apie piklbolą ne itin daug. Kaip jūs atradote šią sporto šaką?
 
- Piklbolą į Lietuvą atvežė mano bičiulis Svajūnas Masilionis. Jis – panevėžietis, bet jau 28 metus gyvena Čikagoje. Būtent Amerikoje šis sportas pradėjo populiarėti. Per COVID-19 pandemiją, 2021-ųjų gruodį, Svajūnas atvažiavo pristatyti piklbolo Vilniuje ir pakvietė mane. Taip mes su sūnumi ir susidomėjome.
Iki tol penktadieniais su kompanija žaisdavome krepšinį. Bet po COVID-19 pandemijos viskas pasikeitė. Nueidavau pažaisti, o po to reikėdavo trijų, kartais net keturių dienų atsigauti – nebeliko ištvermės. Supratau, kad krepšinio žaisti jau nebegaliu.
Su piklbolu „užsikabinau“ iš karto. Ten nėra to nuolatinio lakstymo. Žinoma, po penkiolikos minučių jau būni šlapias, bet užtat judesys vienoje vietoje, daugiau reikia tvarkytis su galva. Perpratus tam tikrus dalykus, sekasi, ir norisi žaisti dar geriau. Tai ateitį matau būtent šiame sporte.
Įsivaizduokite, Amerikoje, kur vyksta pasaulio piklbolo čempionatas, yra net 85+ metų amžiaus grupės. Čia plati auditorija – nuo paauglių iki pačių vyriausių žmonių, kurie dar nori judėti. Visiems tinkamas šis sportas.


 
- Visgi dauguma lietuvių jus pažįsta ne kaip piklbolo žaidėją, bet kaip krepšinio aistruolį su būgnu rankose. Kaip šiemet artėjančiam Europos krepšinio čempionatui rengiasi Lietuvos sirgaliai?
 
- Mes smarkiai ruošiamės. Visus būgnus atnaujiname! (Juokiasi.) Nauji būgnai buvo pirkti 2011 metais, kai Europos čempionatas vyko Lietuvoje. Per 14 metų jie savo atidirbo, jiems jau reikia į pensiją. Naujieji būgnai bus geresni, skambesni ir labiau išvaizdūs.
Žinau, kad labai daug žmonių važiuoja į Europos čempionatą. Daug prisiregistravusių ir nusipirkusių bilietus, užsisakiusių viešbučius. Pats į čempionatą važiuosiu su sūnumi Jovydu – jam tai bus pirmasis čempionatas.
Prognozuoju, kad finale žaisime su latviais Rygoje, ten juos nugalėsime, ir bus labai geras čempionatas!
 
- Taip optimistiškai?
 
- Aš visuomet optimistiškas, į kiekvieną čempionatą važiuoju su viltimi. Bet šiemet man daug pasitikėjimo teikia komanda, kurią matau, ir trenerių štabas, ir visa rinktinės administracija, kuri darbą atlieka tobulai. Tą stebėjome per „langus“: žaidžiame su Lenkija, laimime plius 30, bet vis tiek kiekvienas žaidėjas grumiasi, kovoja dėl kamuolio. Tai – labai geras mentalitetas, kurį buvome apie 10 metų pamiršę. Man atrodo, jis yra sugrįžęs.


 
- Kalbant apie trenerių štabą, negatyvūs rinktinės asistento Tomo Pačėso pasisakymai apie Joną Valančiūną sukėlė daug pasipiktinimo. Dėl starto rinktinėje sudvejojo net NBA naujokas Matas Buzelis…
 
- Man tai čia tuščioje vietoje sukurtas burbulas. Tikiu, kad tiek Matas Buzelis, tiek Jonas Valančiūnas bus rinktinėje, ir aš dėl to nesijaudinu. Jeigu kas nors nori drumsti vandenį, tiek to. O aš pozityviai nusiteikęs.
 
- Lietuva jau dešimtmetį nematė medalių didžiuosiuose krepšinio turnyruose. Ką toks medalių badas reiškia sirgaliui?
 
- Iš tikrųjų nuo 1992 metų, kai dalyvavome Barselonos olimpiadoje, iki 2015 metų, kai Prancūzijoje užėmėme antrą vietą Europos čempionate, mūsų „badas“ būdavo daugiausiai treji metai. Prie medalių tikrai buvome įpratę. O dabar – dešimt metų nieko. Tai – tikrai ilgas laiko tarpas.
Tai siečiau su dviem priežastimis. Pirmiausia, išėjo Jonas Kazlauskas. Nors buvo daroma viskas, bet lygiaverčio trenerio, galinčio pakeisti jį, neatsirado.
Kita priežastis – pasikeitė kartos. Pirmiausiai buvo „Arvydo Sabonio“ karta. Ją sėkmingai pakeitė „Šarūno Jasikevičiaus“ karta: Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Saulius Štombergas. Vėliau atėjo „Stepono Babrausko“ karta: Jonas Mačiulis, Linas Kleiza, Paulius Jankūnas, Mantas Kalnietis. O tada neatėjo niekas, kas galėtų juos pakeisti. Ilgą laiką turėjome talento badą. Bet tikiu, kad šis čempionatas bus įsimintinas.
 
- O koks krepšinio čempionatas iki tol jums buvo įsimintiniausias?
 
- Žinoma, Europos čempionatas Švedijoje 2003-aisiais. Tai buvo pirmas laimėtas auksas. Laimėjome visas šešias rungtynes. Įspūdingas buvo finalas prieš ispanus – jie neturėjo jokių šansų. Nors sudėtingiausias varžybas žaidėme prieš kaimynus latvius – ten laimėjome tik po pratęsimo…
Gerai atsimenu ir rungtynes su Vokietija, kai nunešėm juos 21 tašku. Prieš rungtynes šalia gyvenantys vokiečiai man aiškino, kad Vokietija laimės, o aš sakiau, kad bus plius 20. Po rungtynių tie vokiečiai atėjo pas mus… ir mes labai draugiškai atšventėme. (Juokiasi.) Krepšinio sirgalių kultūroje visada vyrauja pagarba – tiek tarp savų, tiek su kitų šalių fanais.


 
- Sukaupėte daug žinių, viską atsimenate su smulkmenomis – kuriame mieste vyko varžybos, keliais taškais po pratęsimo laimėjome… Nesvarstėte komentuoti krepšinio rungtynių?
 
- Kartą teko komentuoti Lietuvos piklbolo profesionalų turnyro varžybas. Labai patiko ir man pačiam, ir gerai ėjosi. Aš tikrai atviras tokioms galimybėms. (Juokiasi.)
 
- Ar be sporto turite kitų pomėgių? Sprendžiant iš barzdos, prijaučiate metalo muzikai?
 
- Kai jūs paskambinote, būtent metalo ir klausiausi. (Juokiasi.) Nuo 14 metų nežinau kitos muzikos!
Kai griuvo geležinė uždanga, kokius penkiolika metų važinėjau po skirtingas šalis, aplankiau daug metalo festivalių ir pasiklausiau faktiškai visų grupių, kurias buvo įmanoma pasiklausyti. Dabar vėl jaučiu grįžtantį norą nulėkti į kokį festivalį Vokietijoje ar Ispanijoje. Manau, su metalo bičiuliais įgyvendinsime norą, gal net šią vasarą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!