- Kokią įtaką jūsų karjerai turėjo tai, kad gimėte muzikų šeimoje? Labai smalsu, kokia buvo jūsų ir dviejų seserų vaikystė.
 
- Augti muzikų šeimoje buvo didelė dovana - muzika nuo mažens buvo natūrali gyvenimo dalis. Mes su seserimis augome apsuptos skambančių balsų, muzikos, repeticijų ir koncertų, todėl muzikinė aplinka atrodė savaime suprantama. Tai, be abejo, formavo mano kelią ir supratimą apie šią profesiją, tačiau namai buvo ramybės oazė, kurioje buvo saugu ir ramu.
Būti pagranduke buvo labai smagu! Sesės manęs laukė lygiai taip pat, kaip ir tėveliai. Turime daug smagių prisiminimų iš vaikystės: vaidinimų, šokių, dainų ir mūsų pačių sukonstruotų barbių namų iš visokiausių knygų… Turėti seses ir dar tokias, kaip Vaida ir Vaiva - tikra dovana.
Tiesa, pagrandukės jausmas šiek tiek pasikeitė, kai atsirado „anūkės” - taip vadiname mano sesių dukras. Ugnė, Saulė, Austė ir Adelė man - tarsi draugės - bent aš dar taip tikiuosi. (Juokiasi.) Jos manęs nelaiko teta - esu joms lygiavertė, ir tai mane labai džiugina.
Gyvenimo tempas jau kitoks - visos daug keliaujame, mokomės, dirbame ir tiesiog gyvename. Kiekviena turime savų rūpesčių, tačiau seserystės jausmas niekur nedingsta. Jis net sustiprėjo - dabar esame brandžios moterys, galinčios dalintis tiek džiaugsmais, tiek sunkumais. Susiskambiname, susirašome, susimatome ir  palaikome viena kitą. O kai susitinkame tik trise - tai būna tikras „turbo“ laikas!
 
- Žinoma pavardė jums buvo privalumas? O gal priešingai – trukdė?
 
- Buvo visko. Iš vienos pusės, tai suteikė galimybę mokytis iš geriausių. Tačiau tuo pačiu jautėsi ir tam tikras lūkestis, kad turiu pateisinti savo pavardę, nenusileisti. Manau, tai nebuvo nei trukdis, nei palengvinimas - tiesiog papildoma atsakomybė. Kiek sureikšmini vienus ar kitus dalykus, tiek jie ir tampa svarbūs.
- Dirbate Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, muzikuojate su grupe „Il Senso“, užsiimate soline veikla, dalyvaujate įvairiuose televizijos projektuose. Kuri šių veiklų jums arčiausiai širdies?
- Visos šios veiklos mane labai džiugina, nes kiekviena jų suteikia vis kitokios patirties ir iššūkių. LNOBT, kaip ir Kauno bei Klaipėdos muzikiniai teatrai - tai namai, kuriuose galiu kurti ir augti kaip operos solistė, „Il Senso“ leidžia išbandyti šiek tiek kitokį - popklasikos - žanrą, o solinė veikla suteikia daug laisvės.
Taip pat koncertuoju su tėveliais Egle ir Vytautu Juozapaičiais. Visai neseniai pavyko sukurti projektą JAUKÙ, kuriame dainuojame drauge su kolega Andriumi Apšega.
Televizijos projektai - tai galimybė prisiliesti prie dar platesnės auditorijos ir išbandyti save naujose situacijose.
 
- Dalyvavimas įvairiuose projektuose ir koncertuose pritraukia skirtingą publiką, natūraliai auga ir atpažįstamumas. Kaip tai jus veikia?
 
- Negalėčiau priskirti savęs prie atpažįstamų veidų, tačiau manau, kad jau atėjo laikas sau pačiai įvertinti ir pasidžiaugti nuveiktais darbais, ypatingai kuomet prie manęs prieina žmonės ir pasako gražių žodžių apie pasirodymą. Tai būna netikėta, bet kartu ir labai malonu. Supratau, kad mano veikla pasiekia žmones, kad tai, ką darau, jiems svarbu.
Tiesa, reakcijų būna visokių. Dažniausiai žmonės būna labai draugiški, o jeigu nebūna, tai aš jų ir neatsimenu. (Juokiasi.)


 
- Ar žinomumas įpareigoja atitinkamai elgtis? Ar jaučiate, kad viešumoje turite saugoti tam tikrą įvaizdį?
 
- Be abejo. Nors manau, kad visada svarbu būti savimi, žinomumas reiškia ir tam tikrą atsakomybę - tiek už savo žodžius, tiek už veiksmus.
 
- Kaip rūpinatės savo psichologine sveikata? Ar turite kokių ritualų, pomėgių, taisyklių?
 
- Stengiuosi rasti balansą tarp darbo ir poilsio, skiriu laiko sau. Labai padeda pasivaikščiojimai, ramybės akimirkos ir kt. Taip pat svarbu turėti artimų žmonių ratą, su kuriais galiu pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais. Man šeima yra mano ramybė.
Esu išbandžiusi ir psichoterapiją. Manau, kad tai labai vertingas įrankis savęs pažinimui ir emocinei sveikatai palaikyti. Rūpintis psichine sveikata turėtų būti visiškai natūralu, kaip rūpintis fizine sveikata.
Prieš pasirodymus turiu savo ritualą - kvėpavimo pratimus, meditaciją, kartais net trumpą pasivaikščiojimą vienumoje, bandau prisijaukinti sceną ir pasikalbėti su savimi.
 
- Jūsų darbo krūvis - didelis. Ar visada spėjate pavalgyti ir gerai pailsėti?
 
- Tai tikras iššūkis! Kartais tenka valgyti labai chaotiškai, bet stengiuosi bent jau rinktis sveikesnį maistą. O poilsis būtinas, nes be jo nei balsas, nei emocinė būsena nebus tinkami darbui. Todėl mano taisyklė numeris vienas - miegas!
 
- O kaip prie jūsų emocinės sveikatos prisideda muzika?
 
- Muzika yra mano būdas išreikšti emocijas, išsilaisvinti. Kartais ji padeda nusiraminti, kartais - įkvepia, o kartais išveda iš proto, tačiau dainuodama jaučiuosi tikrai gyva.


 
- Dainininkų profesijoje daug mitų apie tai, ko negalima: gerti šaltų gėrimų, šnabždėti, saugant balsą... Ar laikotės kokių atsargumo taisyklių?
 
- Esu gana atsargi - šalikas šaltu oru visada su manimi, bet privalau prisipažinti, kad dievinu gyvenimą su visomis jo spalvomis… Gyvenime buvo ir žinau, kad bus dar visko, bet net ir dingus balsui nereikia pulti į paniką, juk tai nėra pasaulio pabaiga.
 
- Kuri jūsų operinė herojė labiausiai primena tikrąją Ievą Barborą? Kodėl?
 
- Kiekvieną personažą myliu ir branginu savaip, bet šiuo gyvenimo momentu, manau, kad artimiausia man yra Mimi iš „Bohemos“ - jautri, nuoširdi, gyvenimą išgyvenanti labai stipriai. Ji turi švelnumo, bet ir stiprybės, kas man taip pat svarbu.
 
- Su dainininku Donatu Varnu jus sujungė bendra patirtis muzikiniame projekte „Muzikinė kaukė”. Kaip jūsų santykiai klostosi šiandien?

- Muzika mus suvedė, bet gražiausia - kad mus jungia jausmas, o jame telpa visas pasaulis. Gal išties laimė mėgsta tylą? Tai tyliai ir pasidžiaukime kartu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!