- Tvirtinama, kad vaikų sveikata toliau stipriai prastėja. Dėl to kaltinti reikėtų vien neteisingą gyvenimo būdą ir nevisavertę mitybą?
- Situacija išties nėra labai guodžianti. Tiek vaikų sergamumas, tiek ligotumas nemažėja. Visgi norėtųsi į šią problemą pažvelgti iš kitos pusės – esminių priežasčių ieškoti pirminėje vaikų sveikatos priežiūros grandyje.
 
Dar prieš ketverius šešerius metus atliktos mokslinės studijos parodė, kad šeimos gydytojo institucijos modelis, kurio link mūsų šalis nusprendė eiti, nėra finansiškai palankesnis. Galvota, kad šeimos gydytojai turėtų spręsti 80 proc. sveikatos problemų. Norai buvo geri, tačiau rezultatas, deja, yra kitoks.
Vaikai – viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių, jų sveikatos priežiūra turėtų būti valstybės prioritetu. Juk užauginti sveiką vaiką visuomenei yra ir didžiulė ekonominė nauda. Kai laukiama, kol ligos taps lėtinėmis, jai užkraunama papildoma našta.
 
- O pediatrai tarsi lieka už borto...
- Iki šiol de facto mūsų sistema buvo mišri – vaikų ligų gydytojai dirbo komandose, tačiau pavasarį pateiktame naujajame sveikatos priežiūros plėtros plane jie liko pamiršti. Taip užkertamas kelias vaikui gauti geriausią pagalbą, kadangi šeimos gydytojo kvalifikacija yra daug siauresnė nei pediatro.
 
Nerimą kelia labai bloga tendencija – vaikų ligoninių priėmimo skyriai stipriai perkrauti. Čia 85–90 proc. vaikų teikiama nebūtinoji pagalba. Tai - darbas, kurį turėtų atlikti šeimos gydytojas. Be to, vaikai pakartotinai sugrįžta su tam tikromis problemomis. Taip susidaro lyg užburtas ratas.
 
- Tai ar spėjate suteikti būtinąją pagalbą?
- Štai eilinė darbo diena ligoninėje: vasaros vidurys, nėra jokių virusinių infekcijų protrūkio, o per parą tenka aptarnauti 140–150 mažųjų pacientų. Per metus jų susidaro 40 tūkst. Didžioji dalis vaikų – su paprastomis pediatrinėmis patologijomis. Tai verčia permąstyti universitetinės ligoninės misiją: ar čia turėtų būti sprendžiamos tokios problemos?
 
Ligonių kasos sumoka už vaiką, kuris yra prisirašęs prie savo gydytojo, tačiau jis nesuteikia paslaugų. Vietoj to pacientas siunčiamas į priėmimo skyrių. O kai atvažiuoja tie, kuriems specializuota skubioji pagalba išties labai reikalinga, tiesiog nebeturime resursų ją užtikrinti. Be to, dar tėveliams neretai sunku suvokti, kad pagalba negali būti suteikta visiems vienu metu, yra pacientų rūšiavimo metodika, eilė sudaroma pagal ligos sunkumą.
 
- Matote būdus tai išspręsti?
- Jau ėmėmės tam tikrų priemonių. Tenka pergrupuoti specialistus iš stacionaro.
Plečiame stebėjimo paslaugas, kada ligonis, kurį nedrąsu dėl amžiaus ar neaiškios pradinės patologijos išleisti į namus, galėtų būti gydytojo prižiūrimas iki 24 val.
Reformos tikslas – sustiprinti pirminį priėmimą, kad kiek įmanoma daugiau paslaugų ligoninėje būtų suteikta priėmime per konsultacijas, stebėjimą. Pasistengti, kad skyrių specialistai galėtų kuo daugiau laiko skirti daug sunkesniems ligoniams.
 
- Neretai skubiosios pagalbos prireikia ir nuo tėvų rankos nukentėjusiems vaikams. 
- Vidutiniškai į mūsų klinikas per metus patenka apie du šimtus tokių vaikų. Tai – ir lengvesni sužalojimai, ir tokie atvejai, kada turime informuoti ir vaikų teisių atstovus bei policiją. Smurtas prieš vaikus – opi socialinė problema, su kuria susiduria ne tik mūsų visuomenė. Vaikai sužalojami tėvams tiesiog negebant valdyti neigiamų emocijų. Mediko užduotis – grąžinti sužalotą vaiką į gyvenimą, tačiau būtinas bendradarbiavimas ir teisiniu lygmeniu. Maloniai nustebau, kai Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras atvyko į klinikas ir pažadėjo padėti spręsti šias problemas.
 
- Jau beveik trisdešimt metų gelbėjate mažųjų pacientų gyvybes, pusę šio laiko vadovaujate ir Vaikų ligų klinikai. Kaip vertinate dabartinio gydymo galimybes?
- Esame europinio lygio ligoninė. Šiuolaikinėje medicinoje vienas žmogus nieko negali – viskas pagrįsta multidisciplininiu komandiniu darbu. Vaikų ligų klinika yra įsikūrusi didžiosiose Kauno klinikose, apjungiančiose 35 profilines klinikas. Tai leidžia naudotis kiekvienos srities resursais ir naujausiais pasiekimais. Daug specialistų parsiveža patirtį iš užsienio klinikų, žmonės kartais net neįsivaizduoja, kokio lygio paslaugas gauna mūsų ligoninėje.
 
- Nenorėjote rinktis mažiau adrenalino turinčios specialybės?
- Vaikų intensyvios terapijos gydytojo darbas – beprotiškai sunkus. Tačiau kai yra pašaukimas, tuomet lengviau. Anuomet kaip ir daugelis kolegų norėjau tapti chirurgu. Vaikų ligų gydytojas man buvo atsarginis variantas. Tačiau, pasirodo, labai vykęs.
 
Neseniai įvyko mūsų grupės susitikimas praėjus 31 metams po studijų baigimo. Galiu pastebėti, kad „pašauktieji“ kolegos išties daug pasiekė. O pasirinkusiųjų mediciną tik dėl to, „kad tėvai taip norėjo“ pasiekimai gerokai kuklesni. Jei asmuo visą gyvenimą jaučia diskomfortą, nemyli savo darbo, jei pacientai ima jam trukdyti, reikėtų daryti išvadas.
 
- Jaunoji karta dažniau stokoja pašaukimo?
- Laikai keičiasi, bet ir dabar ji yra ne mažiau marga nei ankstesnės. Yra pasiryžusių mokytis ilgus metus, tobulėti, dirbti mokslinius darbus ir tapti savo profesijos asais. Bet ateina ir tokių, kuriems pirmiausia rūpi tik jų teisės, darbo laikas, tačiau pamirštamos pareigos. Geras gydytojas neskaičiuoja darbo valandų. Jis turi atiduoti savęs tiek, kiek yra reikalinga.

---

 
Dosjė
1985 – Kauno Medicinos Institutas.
1987 – Pediatrinė klinikinė ordinatūra Kauno Medicinos Institute.
1988 – Vilniaus Universitetinės Ligoninės intensyviosios  terapijos skyrius.
1989 – Maskvos Bakulevo instituto intensyviosios terapijos skyrius ir vaikų sergančių  įgimtomis širdies ligomis, skyrius.
1991 – apginta medicinos mokslų daktaro disertacija.
1985–1987 – Kauno medicinos instituto, Vaikų ligų katedros klinikinis ordinatorius.
1986–1992 – Kauno Akademinių Klinikų, vaikų reanimacijos-intensyviosios terapijos sk. gydytojas.
1992–2013 – Vaikų reanimacijos – vaikų intensyviosios terapijos skyriaus vadovas.
2000–2001 – Karališkos Melburno ligoninės, Australija, vaikų intensyviosios terapijos sk. gydytojas ir vaikų priėmimo sk. gydytojas – konsultantas.
2001– iki šiol – LSMUL KK, Vaikų ligų klinikos vadovas, profesorius.