Užbaigti projektus palieka naujai vadovei
 
Pas Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiąjį gydytoją Aleksandrą Slatvickį lankomės simbolinę dieną – birželio 6-ąją sukako dvidešimt jo vadovavimo įstaigai metų. Simboliška ir tai, jog šiemet Centras mini 25-erių metų jubiliejų. Vadovas su liūdesiu, bet kartu ir palengvėjimu praneša įstaigos vairą perleidžiantis jaunajai kartai.
 
„Pavargau. Kiek gi galima? – prisipažįsta jis. – Mano dideliam džiaugsmui įstaigai netrukus pradės vadovauti nuostabi savo srities profesionalė. Į ją dedu daug vilties. Tikiu ja ir neabejoju, kad įstaigai sukurs gerų dalykų.“
 
Ji – ką tik Klaipėdos psichikos sveikatos centro vadovo konkursą laimėjusi gydytoja psichiatrė, biomedicinos mokslų daktarė Aistė Leleikienė, anksčiau vadovavusi Kėdainių psichikos sveikatos centrui. Su naująja vadove netrukus gavome progą susipažinti. Kaip aiškina A.Slatvickis, įstaigos steigėja – savivaldybė konkursą buvo priversta skelbti du kartus. Mat pirmą kartą iš 3-jų dalyvavusių kandidatų, 2-jų dalyvavusių pateikti dokumentai neatitiko reikalavimams, ir konkursas neįvyko. Antrame varžėsi dviese.
 
Darbo su pacientais neapleis
 
Vadovas verčia daugiau kaip keturių dešimtmečių prisiminimų puslapius. Jo darbas neapsiribojo vien tik gydymo įstaiga. A.Slatvickis vadinamas priklausomybės ligų centro Klaipėdoje tėvu. Taip pat yra vienas farmakoterapijos metadonu šalyje pradininkų, pirmojo Baltijos šalyse anoniminio konsultacinio kabineto steigėjas, įvairių darbo grupių Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) narys, greta to neatsisakė ir profesinio darbo su pacientais.
 
„Man susidvejinimas: viena mano pusė sako – laikas. Ir nuovargis daro savo... Galų gale metas ateiti jaunajai kartai. Vis dėlto kita mano pusė sako – gaila. Kai atėjau vadovauti įstaigai, jai tebuvo penkeri, kaip darželinukei. Pernai gruodžio pabaigoje sukako 25-eri“, – sentimentaliai kalba vadovas.
 
Tiesa, galutinai balto chalato įstaigoje maestro dar nekabina. Paliekantis vadovo postą, jis pagaliau turės galimybę visa širdimi panirti į, kaip pats tikina, užvis mieliausią veiklą – darbą su pacientais.


 
- Jūsų įnašas į psichikos sveikatą – neabejotinas, – sakau A.Slatvickiui, kai sėdame pasikalbėti. – Nuopelnų sąraše – ir gyvybes išsaugantis jūsų iniciatyva įsteigtas žalos mažinimo kabinetas.
 
- Nesikuklinsiu... tačiau negalima pamiršti ir gydytojo psichiatro Emilio Subatos, kuris buvo šios idėjos autorius. Sovietmečiu buvome mokomi nesigirti. Nors tai smegenyse išliko, gyvenime gavau didelę pamoką: kartą, kaip tarptautinis ekspertas, patarėjas žalos mažinimo klausimais kartu su kolega iš Kazachijos vedžiau savaitinį seminarą Baku. Mano veiklos kuratorė, man grįžus į Klaipėdą, klausė, kaip sekėsi. Atsakiau: jei ne kolega Igoris – nieko nebūtų. Ji man atrėžė: jei tavęs nepažinočiau, pagalvočiau, kad su tavimi nereikia turėti jokių reikalų! Suprantu tave, nes pati esu iš sovietų sąjungos, tačiau tu prisimink: jei taip apie save kalbėtumei Amerikoje, tave palaikytų nevykėliu. Klaidingas kuklumas nieko gero neduoda. Nereikia girtis, tačiau nereikia ir kuklintis. Pamoką supratau – kalbėti, ką gero esi nuveikęs, būtina.
Kartą paskambino bičiulis klausdamas apie gerą priklausomybes gydantį psichiatrą. Žinai, sakau, geriausias priklausomybes gydantis psichiatras esu aš. Nesigiriu ir nepervertinu savęs. Iš tiesų taip apie save manau.
 
- Tebeišlikote praktikuojantis gydytojas psichiatras, vadinasi, palikdamas vadovo postą, įstaigoje visgi pasiliksite.
 
- Atvirai kalbant, niekada nemėgau vadovavimo. Taip tiesiog susiklostė. Dievo pirštas... Baigdamas studijas svajojau dirbti paprastą gydytojo psichiatro darbą. Neturėjau jokių ambicijų kam nors vadovauti ar būti skyriaus vedėju. Tačiau atėjus darbintis į Klaipėdos psichoneurologijos dispanserį man buvo liepta dirbti Narkologijos skyriaus vedėju. Atvipo žandikaulis: koks aš vedėjas?! 27-erių metų berniūkštis, neturintis jokios patirties. (Juokiasi.) Maniau, nesusitvarkysiu.
Po penkerių metų tuometiniam Psichoneurologijos dispanserio vyriausiajam gydytojui kartu su pavaduotoja kilo mintis, kad Narkologijos tarnybą nuo psichiatrijos reikia atskirti ir įkurti vadinamąjį Narkologijos dispanserį – dabartinį Priklausomybės ligų centrą. Aš kaip įkliuvau į skyriaus vedėjus, taip įkliuvau. Jei per tiek laiko neišvarė, vadinasi, dirbau gerai. Mane paskyrė būti vyriausiuoju gydytoju. Spyriojausi tris mėnesius, bet galiausiai pasidaviau.
Vis dėlto man pats mieliausias darbas su pacientais. Tai – sudėtinga, bet nepaprastai prasminga veikla. Kai matai, koks palūžęs žmogus ateina į pirminę konsultaciją, o koks išeina po mėnesio ar kelių, kai ima šypsotis, jam gerėja... Tokie dalykai džiugina ir motyvuoja. Fantastika!
 
- Teko girdėti, jog „užmigdyti“ priklausomybę visam gyvenimui gali pakakti vos vieno pašnekesio su specialistu. Turite tokią galią?
 
- Galiu drąsiai sakyti – turėjau ne vieną dešimtį pacientų, kurie po pirmojo mūsų susitikimo ir pokalbio nebevartoja alkoholio jau daugybę metų. Kad žmogus imtų sveikti nuo priklausomybės, reikalinga, jog jis ją suprastų. O jei nesupranta, padėti suvokti, tačiau nepamokslaujant ir nebadant pirštu. Jis pats turi tai pasakyti. Tai – atspirties taškas. Nuo to prasideda tolesnis pokalbis, supažindinama su ligos eiga, pateikiamos rekomendacijos. Visa atsakomybė atiduodama žmogui. Niekam nesakau: jums reikia gydytis. Nuspręsti gydytis turi pats žmogus.
Kalbant apie alkoholinę priklausomybę, neabejoju, jog tai – genetiškai sąlygota lėtinė liga visam gyvenimui, kadangi vartojantiems pasikeičia medžiagų apykaita ir organizmo reakcija į tam tikrus dalykus. Vis dėlto tai nieko nereiškia. Pažįstu daug žmonių, įskaitant ir pacientus, kuriems priklausomybę pavyko įveikti. Pagrindas – pripažinimas sau, kad tai – liga, pakeisti požiūrį į medžiagą, nuo kurios esi priklausomas. Siekiant atsikratyti priklausomybės alkoholiui, reikalinga visiškai atsisakyti jo vartojimo. Ten kur priklausomybė – valia paralyžiuojama.
 


- Gerai funkcionuojantį psichikos sveikatos centrą kūrėte dvi dešimtis metų. Kaip įstaiga keitėsi per jūsų vadovavimo laiką?
 
- Man kartais sako: jūs atėjote ir nieko nekeitėte. Tačiau tik pradėjus vadovauti įstaigai, reikia skirti laiko suprasti apie joje vykstančius procesus, juos įvertinti. Daryti pokyčius tik dėl pokyčių nėra teisinga. Rezultatus duoda vykstantys procesai. Jei tavo akimis kas nors vyksta netinkamai, siūlau pasitarti ir pasiklausti kolegų, į klausimą įsigilinti. Galbūt tavo nuomonė klaidinga? Mano akimis, revoliucija yra blogas dalykas. Visuomet turi būti evoliucija. Kai atėjau dirbti į šią įstaigą, pagrindas buvo puikus. Tuomet įstaigai vadovavo dabartinė mūsų gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Teresė Ramanauskienė, kurios įpėdiniu ir tapau.
Po savęs ateities kartai palieku ne tik užgyventų darbų, bet ir nemažai pradėtų, bet dar nebaigtų užduočių. Kitaip tariant, daug vargo. (Juokiasi.)
Pagreitį įgauna įgyvendinami Psichikos sveikatos dienos stacionaro įrengimo darbai. Įveiktas paskutinis kliuvinys – Kultūros paveldo departamentas pasirašė sutikimą dėl darbų, tad pagaliau išduotas statybos leidimas. Kitas etapas – rangovo paieška, viešieji konkursai, rekonstrukcijos darbai… Licencijos gavimas, darbo organizavimas, projekto plėtra.
Dar vienas svarbus įgyvendinamas projektas – mobilios komandos. Prieš kelias dienas kartu su Centrine projektų valdymo agentūra pasirašėme sutartį. Lieka projektą sėkmingai realizuoti. Tokiems darbams turiu patikimą ūkio dalies vedėją. Nors tai – ne mano prerogatyva, įstaigoje suburtą komandą rekomenduočiau pasilikti. Ji – patikima. Negaliu atsidžiaugti. Gaila palikti postą vien dėl čia dirbančių žmonių.
 
- Vadinasi, naujajai vadovei gaisrų gesinti neteks?
 
- Galimo gaisro požymius įžvelgiu jau seniai. Pastaruosius kelis metus gyvenu su nerimu dėl viešojo sektoriaus žlugimo. Ko gero, vienintelė „Lietuvos sveikata“ apie tai ėmė kalbėti garsiai. Pernai interviu su profesoriumi Juozu Galdiku skaitėme, kad viešasis sektorius eina myriop. Šį laikraštį tebesu pasidėjęs. Apie priemokas už paslaugas taip pat ėmėte kalbėti pirmieji. Įvardijote problemą. Naująją valdžią vertinu teigiamai, vien už tai, kad ji nuosekliai ima kovoti su priemokomis. Tai susiję su gydymo įstaigų uždarbiu ir žmogiškaisiais ištekliais. Imdami priemokas, privatininkai turi galimybę specialistams mokėti didesnį uždarbį.
Savo laiku kovojau dėl decentralizacijos pirminėje psichikos sveikatos priežiūroje. Atsirandantys maži psichikos sveikatos centrai neužtikrindavo paslaugų prieinamumo, nors deklaruodavo priešingai – esą prieigą gerina. Buvau kaltinamas, kad einu prieš privatų sektorių, neva bijau konkurencijos. Tačiau konkuruoti galima tik turint vienodas sąlygas ir lygias galimybes veikti. Tiesa, dalis privataus sektoriaus, kuris dirba pirminėje psichikos sveikatos priežiūros srityje, nusipelno padėkos. Tai – nuostabus pavyzdys, kaip gerai jie tvarkosi. Vienas jų – privatus psichikos sveikatos centras Telšiuose. Savo laiku Šilutėje buvo vienintelis privatus psichikos sveikatos centras, kurį įsteigė ir jam vadovavo nuostabi gydytoja psichiatrė Loreta Šiaudvytytė. Tai, kad šios įstaigos privačios, netrukdė nei draugauti, nei bendradarbiauti.
 
- Turbūt turite aiškų vertinimą ir dėl viešojo sektoriaus dabar steigiamų bei plėtojamų psichiatrijos dienos stacionarų?
 
- Juos vertinu absoliučiai teigiamai. Dienos stacionarai – reikalingas dalykas tiems, kam paprastas ambulatorinis gydymas neduoda tinkamo arba pakankamo efekto. Stacionarinis gydymas – per daug intensyvus, o dienos stacionaras padeda sveikti neženkliai keičiant sau įprasto gyvenimo ritmo. Tai, galima sakyti, turint tam tikrų sutrikimų idealus gydymo būdas.


 
- Kalbant apie lyderystę, iš jūsų suprantu – geru vadovu tampama? Kokio vadovo, jūsų akimis, reikia šiuolaikiniams darbuotojams? Jaunoji karta tarp autoriteto ir kolegos skirtumo nenori matyti…
 
- Dabar nuomonę galiu išsakyti drąsiai. Nepripažįstu vertikalių santykių. Vertinu horizontalų bendravimo modelį – lygybę. Pacientas yra partneris. Jei į jį žiūri iš aukšto, užimi paternalistinę poziciją. O jei užimi paternalistinę poziciją, prisiimi atsakomybę. O visos atsakomybės prisiimti už pacientą ar kitą žmogų negali.
Vis dėlto vadovui, neturinčiam autoriteto, dirbti būtų sunku. Su tavimi kolektyvas paprasčiausiai nesiskaitytų. Darbas pagal sovietinį modelį – aš – viršininkas, tu – kvailelis – nėra tinkamas. Vadovo santykiai su personalu turi būti horizontalūs: mes – partneriai, dirbantys išvien. Vadovas deda parašus, administruoja ir prižiūri tvarką. Kolektyve kiekvieno – tiek valytojo, tiek vairuotojo – darbas yra svarbus.
Tiesa, tam tikrose situacijose reikalingi ir vertikalūs santykiai. Subordinacija reikalinga tais atvejais, kai sprendimas yra jau priimtas ir turi būti vykdomas. Subordinacija tolygi mandagumui. Privačioje aplinkoje galima bendrauti laisvai, o kai esame atitinkamoje aplinkoje, dera vartoti pagarbą reiškiančius žodžius.

---

 
Komentaras

Ką tik konkursą laimėjusi naujoji įstaigos vadovė gydytoja psichiatrė, biomedicinos mokslų daktarė Aistė Leleikienė:
 
Neateinu daryti perversmo
 
- Ateinant vadovauti įstaigai, kurioje nesu dirbusi, taip pat keičiantis mano atsakomybėms bei statusui – kiek neramu. Pirmiausiai reikalinga susipažinti su aplinka, kolektyvu. Išgirsti jų lūkesčius, suprasti, kokios yra teigiamos ir neigiamos gydymo įstaigos pusės. Vėliau, jei reikės, bus galima daryti ir pokyčius. Vis dėlto perversmo daryti neateinu. Gerų dalykų griauti nereikia. Ir mažas teigiamas pokytis yra naudingas.
 
Džiaugiuosi ateinanti vadovauti įstaigai po Aleksandro Slatvickio, kadangi įstaiga dirba gerai – tereikia tęsti darbus ir nesugriauti to, kas yra pastatyta. Tai gerokai paprasčiau, nei ką nors kelti iš pelenų. Džiaugiuosi dėl brandaus kolektyvo – mieste apie jį geri atsiliepimai.
 
Gyvenant socialinių medijų laikais, reikėtų patobulinti komunikaciją. Dažniau paskleisti esmines žinutes, kokias paslaugas gydymo įstaiga gali suteikti. Neseniai buvo neteisingai paskleista žinia apie pacientų anonimiškumą – esą anoniminė pagalba žmonėms nebebus teikiama, visa tai taps vieša. Nors už neteisingai paskleistą informaciją atsiprašyta, ją žmonės išgirdo. Jau ne iš vieno paciento teko išgirsti nuogąstavimų, kad dėl to nebetęs gydymo. Mūsų tikslas – komunikuoti, kad pagalba yra nenutrūkstama. Norime, kad žmonės gautų kuo geresnę pagalbą ir ji būtų dar labiau prieinama, mažėtų stigma, o psichiatrinė tarnyba būtų ne bausmė, o, atvirkščiai, palengvėjimas, kad galima prašyti ir gauti tokios pagalbos.
 
Norėčiau, kad būtų komunikuojama, jog čia iš žmonių nedarome daržovių. Pacientai –dirbantys žmonės, kuriems siekiame padėti atsitiesti ir suteikti visavertį funkcionavimą, visomis pagalbos priemonėmis turime stengtis, kad jie geriau jaustųsi. Šiandien streso lygis yra itin aukštas – jauni žmonės tam nėra atsparūs. Mūsų tikslas – išsaugoti darbingo amžiaus žmones, kad jie jaustųsi visaverčiai, augintų šeimas.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!