- Kaip ir prieš dešimtmetį, taip ir dabar esate aktyvi: vaidinate, vedate renginius, užsiimate socialine veikla. Regis, nei sūnaus gimimas, nei jo diagnozė nesulėtino jūsų gyvenimo tempo…
 
- Negaliu sakyti, kad tai visai neturėjo įtakos mano karjerai. Buvo kelerių metų duobė, kai manęs niekas niekur nematė. Tapau „ypatingą vaiką auginančia mama“ – taip mane dažnai apibūdindavo. Net nuvykusi į aktorių atrankas, sulaukdavau komentarų: „Jūs gi neturėsite laiko filmuotis, jums gi vaikas...“, ir vaidmens negaudavau.
Supratau, kad ir man, ir darbdaviams, ir kolegoms reikėjo laiko suprasti, jog mano gyvenimas dabar yra toks, bet aš sugebėsiu prisitaikyti.
Dar kai laukiausi vaiko, girdėjau daug replikų: „Gal išprotėjai? Kodėl dabar? Ar tu suvoki, kiek darbų sustos, juk tu visuose naujuose spektakliuose vaidini?“ Iš tiesų, buvo pats karjeros pikas ir visi abejojo, ar sugebėsiu tęsti darbus pagimdžiusi. O sužinojus, kad vaikas autistiškas, buvo dar daugiau pesimizmo. Sulaukiau patarimų niekam apie tai nepasakoti ir atriboti vaiką nuo visuomenės. Bet supratau, kad tas kelias būtų neteisingas. Nenorėjau meluoti ir kurti dirbtinį įvaizdį.
O atėjus Adomo diagnozei atradau daug naujų veiklų bei galimybių. Pradėjau vesti užsiėmimus, kurti bendravimo galimybes, erdves, kur mamos, šeimos su skirtingų poreikių vaikais galėtų jaustis saugūs ir suprasti.
 
- Jau šešerius metus Panevėžyje veikia jūsų neurotreniruočių studija. Kas tai ir kaip gimė ši mintis?
- Kai Adomui buvo treji, išgirdau apie metodą, kuris lietuviškai reiškia tiesiog „smegenų mokymą“. Tuo metu jam jau buvo diagnozuotas autizmas ir mes ieškojome būdų padėti. Jis bijojo išeiti iš namų, o kiekvienas išvažiavimas į Vilnių pas specialistus tapdavo išbandymu – kartais nuvažiuodavome, bet jis, pavyzdžiui, negalėdavo išlipti iš mašinos, ir tekdavo grįžti atgal.
Galiausiai suradome specialistę, kuri atvažiuodavo į namus. Kartais neurotreniruotes atlikdavome naktimis, Adomui miegant. Tie nakties seansai davė nuostabių rezultatų. Aplinkiniai vaikai vis pribėgdavo pasidžiaugti, kad Adomas ką nors pasakė ar ką naujo padarė. Tai buvo didžiulė pažanga.
Tuomet įsigijau įrangą ir šias paslaugas pradėjau teikti Panevėžyje – juk pagalbos reikia daugybei neuroskirtingų vaikų.
 
- Kaip vyksta tokios treniruotės?

- Ant galvos tvirtinami sensoriai, kurie fiksuoja smegenų veiklos mikroimpulsus ir juos įrašo į muziką. Vaikas tiesiog klausosi tos muzikos – smegenys išgirsta savo pačių veiklą. Tai vadinama neurogrįžtamuoju ryšiu. Tokia sistema pirmiausiai buvo naudojama ligoninėse dirbant su epilepsija sergančiais žmonėmis, vėliau išplito. Noriu pabrėžti, kad šiam darbui nebūtina būti mediku – veiklą gali vykdyti tie, kas gauna licenciją ir baigia mokymo kursus. 


 
- Visgi didžiausia jūsų aistra – aktorystė?
 
- Teatras yra mano gyvenimas, darbas, tačiau sunkiu metu jis man tapo ir savotiška asmenine psichoterapijos priemone. Juk aktorystė kitokia nebūna, tik visiškai išeinant iš savo buities, iš savo biografijos ir „įeinant“, įsileidžiant tas istorijas, kurias tą vakarą vaidini. Visiškai „perjungdavau“ smegenis. Ir tas man labai padėjo.
Kai Adomas buvo mažas, jis nemiegojo, nevalgė, turėjo begalę baimių. Man buvo nepaprastai sunku. Teatras tapo ta vieta, kur tarsi galėjau žmonėms papasakoti kitokią istoriją, ir pati sau priminti, kad egzistuoja kitoks gyvenimas, nei tas, kuris skirtas man.
 
- Teatre vaidinate septyniolika metų. Turiu prisipažinti, kad stebėti jus teatro scenoje po sūnaus gimimo – visai kita patirtis…
 
- Susilaukus sūnaus, atsidarė daug „čakrų“, kurios turbūt šiaip savaime neatsidaro. (Šypsosi.) Tu gali būti ramus ir racionalus žmogus, bet tai, ką patiri augindamas ypatingą vaiką, gali išmušti iš vėžių. Kai kiekvienas išėjimas iš namų į parduotuvę tapdavo mūšio lauku… O kartais baigdavosi ir siaubingai – su aplinkinių žmonių replikomis ir patarimais, su vaiko sensorine perkrova, kai jį visą išpiltą šaltu prakaitu išsineši iš parduotuvės, arba kai jis griūna ant asfalto ir susižeidžia.
 
- Kaip tokia išgyvenimų amplitudė dera su šiandien paplitusiais dvasiniais mokymais apie pozityvumą, „dvasinę higieną“?
 
- Kai ta „dvasinė higiena“, atsiprašant, virsta chaosu arba viena didele išmatų krūva – visi gražūs pamokymai atrodo beprasmiai. (Juokiasi.)
Sakoma: jei kas nors skleidžia negatyvą, nervina, grąžink tai jam, sakydamas: „tai ne mano, tai jo problema“. Bet šiuo atveju – na, kaip tai gali būti „ne mano“? Tai yra mano – mano gyvenimas, mano vaikas. Viskas yra mano.
 


- Kokie dabar didžiausi iššūkiai auginant Adomą?
 
- Sūnus dabar jau paauglystės link. Jį dažnai supa kiti žmonės – mokykloje, sporto, muzikos užsiėmimuose.
Sudėtingiausia, kad jis surenka ir išgyvena kitų emocijas, bet nemoka jų įvardinti ir išreikšti. Pavyzdžiui, grįžta iš mokyklos liūdnas, bet nemoka pasakyti, kodėl. Vėliau sužinau, kad tiesiog jo draugė mokykloje tądien buvo liūdna.
Neseniai jis pas mane atėjo ir atsiprašė. Tiesiog atsiprašė už tai, kas darosi jo viduje. Klausiu – dėl ko tu atsiprašai? O jis sako: todėl, kad esu piktas.
Supratau, kad visą laiką reikia vaikui palikti galimybę jaustis priimtam, kad ir kaip jis atrodytų ar elgtųsi. Kad žinotų – tu esi mano vaikas, ir aš tave myliu nepaisant nieko.
 
- Adomą auginate viena. Ar tai papildomas iššūkis?
 
- Išsiskyrėme, kai Adomui buvo septyneri. Tai buvo apgalvotas sprendimas.
Bet kurio vaiko diagnozė, ypač tokia, kuri yra visam gyvenimui, sukrečia. Atsimenu, kad daug verkiau. Kankino netekties ir nevilties jausmas.
Lygiai taip pat buvo ir po skyrybų. Verki, nes netekai – svajonės apie tobulą šeimą, gyvenimo kartu. Bet ar tas netekties jausmas praeis? Ne, nepraeis. Ar palengvės? Nepalengvės, nes situacija nepasikeis. Tai kam tada verkti, jei nepalengvės? (Šypsosi.)
Nenoriu būti tarp tos dejuojančios, savigailos kupinos masės, kur „viskas blogai, žmonės blogi, niekas nepadeda, švietimo sistema bloga“. To mokau ir Adomą. Bandome veikti ten, kur galime ką nors pakeisti. O jei neturime pasirinkimo, tada tiesiog ieškome kitų sprendimų. Pavyzdžiui, tiesiog šypsotis ir eiti toliau.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!