- Emocijos nuslūgo, mintys susigulėjo. Kaip jaučiatės dabar, mąstydamas apie pasibaigusią kelionę?
 
- Iš tikrųjų jaučiu savotišką nostalgiją. Nors, atrodo, buvo daug monotonijos, išgyvenau ir vienatvę, ir sudėtingų akimirkų, bet kai ką nors pasieki, visada atsiranda pasitenkinimo jausmas. Žinoma, kad verta buvo. Bet kai manęs klausia, ar kartočiau, atsakau – o kam? Aš jau sugėriau visus įspūdžius, juos išgyvenau ir turiu.
Kiti kritikuoja, kad kranto nepasiekiau, bet palaukite – aš nuplaukiau beveik 14 tūkstančių kilometrų! Ar sofos ekspertas, kuris nė metro nėra nuirklavęs, gali man ką nors pasakyti? Pasirodo, yra tokių, kurie galvoja, kad gali.
 
- Ar pats išgyvenote, kad nepasiekėte Brisbano kranto?
 
- Mano didžiausias tikslas buvo perplaukti Ramųjį vandenyną geografiškai. Pagal ribas, aš jį perplaukiau – pasiekiau Saliamono jūrą, kur Ramusis vandenynas ir baigiasi.
Taip, kranto, kaip buvo planuota, nepasiekiau, bet pagal irklavimo federacijos normatyvus, yra force majeure situacija – mano atveju taip ir buvo. Aš ne savo noru nutraukiau kelionę – iškilo grėsmė gyvybei.
Pirmasis žmogus, perplaukęs Ramųjį vandenyną, taip pat buvo force majeure situacijoje – negalėjo pasiekti kranto dėl srovių, bet užskaitė.
Ar tai keičia nuplauktus kilometrus? Ne. Oficialiai užfiksuota, kad nuplaukiau 13 310 km. Tačiau realus atstumas greičiausiai dar 5-7 procentais didesnis, nes valtis niekada neplaukia tiesiai, o įranga fiksuoja tik pagrindinę trajektoriją. Tikrai užtenka to, kas pasiekta.


 
- Planus sugriovė taifūnas. Įmanoma nupasakoti, kas vyksta galvoje, susidūrus su gamtos stichija?
 
- Tiesą sakant, nežinojau, kad situacija tokia komplikuota. Per 12 valandų taifūnas pakeitė kryptį – nė nežinojau, kur esu. Aš ėjau į epicentrą, nors turėjau slinkti paskui taifūno šleifą. Viskas pasikeitė taip kardinaliai, visai nepakrito kortos.
Tiesą sakant, gal tas nežinojimas man išėjo į naudą. Jei būčiau žinojęs, kad tai ketvirtos kategorijos taifūnas, o ne antros, būtų psichologiškai sunkiau. O dabar galvojau – viskas jau turėjo baigtis, kodėl nesibaigė? Svarstai įvairius variantus, dirbi su mintimis, sąmone, bandai motyvuoti save kiekvieną akimirką kovoti. Supranti, kad negali sustoti – jei nekabinsi vandens, valtis dar labiau pakryps arba išvis persivers. Todėl tiesiog stengiesi nepasiduoti – pažadas šeimai, kad grįši, duotas. Kad ir jauti fizinį skausmą, esi išsekęs, vis tiek kabiniesi į gyvenimą.
Bet ar galvojau, kad mirsiu, tai to dramatiško momento nebuvo.
 
- Netikiu, kad nešmėstelėjo mintis apie tai, jog galbūt duoto pažado šeimai įgyvendinti nepavyks…
 
- Dėl viso pikto padariau vaizdo pranešimą telefone. Galvojau – daug visko palikčiau nepasakęs. Bet nedramatizavau situacijos. „Tikrai negalvokite, kad su ašaromis palieku šį pasaulį, jeigu jau taip nutiks. Tiesiog dariau tai, kas man patiko, tam buvau pasiruošęs. Kaip bebūtų, išėjau iš šio pasaulio bent jau žingsniu priekyje kitų, kurie gyvenime savo svajonės net nesiekia“, – sakiau šeimai.
Suvokiau, kad taip gali nutikti, bet nereikia iš to kurti dramos. Toks tas vandenynas – su gamtos stichija nepakovosi, bet jeigu nepasiduodi, bet kuriuo atveju turi šansą išgyventi. Svarbiausiai – nepasiduoti.


 
- Dar prieš kelionę kalbėjome, kad pasiruošti psichologiškai tokiai kelionei, ko gero, neįmanoma. Kaip jus veikė vienatvė? Kas buvo sunkiausia tą trečdalį metų?
 
- Pirmosios dvi savaitės po starto buvo labai sudėtingos – srovės, vėjai. O trečią savaitę – visiškas štilis. Atrodo, ką tik dvi savaites atidirbai, o dabar tau savaitę reikia save „prievartauti“ fiziškai.
Atsimenu, 28-ą parą buvo toks sunkesnis momentas – aplankė stipri nostalgija. Buvo labai gražus vakaras – saulė leidosi tokia raudona kaip mūsų pajūryje. Užėjo tokia nostalgija šeimai, namams... Tu matai tą horizontą ir pradedi lyginti. Galvoju – ne, prie Baltijos jūros vis tiek jaukiau būna. Čia viskas svetima, tolima...
Atsimenu, kiti sakė – pamatysi ten fantastiškų saulėlydžių. Taip, mačiau fantastiškų saulėtekių ir saulėlydžių, bet galiu pasakyti – Lietuvoje, tarp mūsų upių, ežerų ar jūroje besileidžianti saulė, ji daug gražesnė. Vien dėl to, kad tai yra Lietuva, kad tai – mano, mano bočių, protėvių kraštas. Tu aplinkui girdi kalbą, kurią pažįsti, tu vėją užuodi, gamtą jauti – viskas tavo, sava. Ir šiandien turime dėl to kovoti – dėl tos nepriklausomybės, dėl tos laisvės, dėl to, kad galėtume būti savo žemėje ir visa tai patirti.
 
- O kas kelionėje labiausiai džiugino?

- Kai kelis mėnesius nieko nematai, tik irklus ir vandenį, viską pradedi vertinti. Praplaukiančiomis šiukšlėmis džiaugdavausi! (Juokiasi.) Pradedi vertinti trupinius sausainių maišelyje, nes sausainių nebeturi, o trupinių dar yra. Džiaugiesi, kad šiandien turi energijos, kad saulė šviečia – įkrovė baterijas; pasikeitė vėjo kryptis – džiaugsmas, saulę debesėlis užstojo – irgi laimė. (Juokiasi.) Kelias dienas turėjau kompanioną paukštelį – kaip gali nesidžiaugti? Tai yra gyvenimas.


 
- Ar tik taip atrodo, ar grįžote gerokai jautresnis?

- Gyvenime pradėjau pastebėti mažesnius dalykus. Mes taip gerai gyvename, kad man net keista klausytis, kai žmonės skundžiasi. Žmogus eina apsirengęs, turi namus, gali atsisukti čiaupą ir gerti vandenį, iš bado nemiršta, turi rankas ir gali apkabinti artimąjį, akis – pamatyti spalvotą pasaulį.
Kitur žmonės laksto basomis kojomis, nudriskusiais drabužiais, bet šypsosi. O pas mus – viskuo aptekę, bet eina pikti. Tas perteklius slegia. Norėtųsi tiems nelaimingiems žmonėms parodyti tikrąjį gyvenimą.
Aš pats savo noru kėliau sau tokį iššūkį. Tiesiog norėjau parodyti, kad žmogaus noras, valia ir galimybės yra beribės. Kai kurie sakė „neįmanoma“. Mano tikslas buvo parodyti, kad tai įmanoma. Ir parodžiau.
 
- „Kuršis“ šiuo metu plukdomas į Lietuvą. Kritikai pyksta, kad tokioje geopolitinėje situacijoje lėšos švaistomos ne ten, kur reikia…

- Taip, valtis grįžta į Lietuvą rugpjūčio pradžioje.
Sudėjus ir pasirengimo laiką, toje valtyje gyvenau daugiau kaip dvejus metus. Atmintinai žinau kiekvieną jos centimetrą. Man ji tikrai daug brangesnė nei bet kuriam kitam žmogui šiame pasaulyje.
Gal kitam ji nieko neverta – tik plastmasės gabalas. Bet aš į ją per daug investavau. Ir nesitikėjau tokios pabaigos – galvojau grįžęs parduosiu, „išsilyginsiu“ kažkaip. Bet gyvenime pinigai uždirbami. Atsirado žmonių, kurie norėjo prisidėti – net nereikėjo ypatingai prašyti – patys rašė, atributiką pirko ir tebeperka. Yra žmonių, kurie sutinka, ranką paspaudžia ir ačiū pasako.
Tiesa, yra ir tokių, kurie nesupranta, kam tai darau. Bet ar privalau visam pasauliui aiškintis? Manau, ne. Kiekvienam siūlau gyventi savo gyvenimą, ne kitų, savo aplinkoje kurti gerus dalykus. Pamatysite, tas gerumas plinta, o pozityvumas kuria dar daugiau pozityvumo.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!