- Minime kraujo donorų dieną, tad privalau pasiteirauti – kiek kartų pats davėte kraujo? O gal jau nebeskaičiuojate?
 
- Skaičiuoju! Turiu programėlę „Mano kraujas“, kur kaupiami visi donoro duomenys. Čia galima pasižiūrėti, kiek kartų davei ir kur tavo kraujas buvo panaudotas. Dabar, matau, kraujo esu davęs aštuoniolika kartų. Turiu prisipažinti, kad nesu itin aktyvus kraujo donoras. Garbės donorai būna paaukoję 40 ir daugiau kartų. Aš duodu maždaug tris kartus per metus.
 
- Šeimai tikriausiai irgi reguliariai nuleidžiamas kraujas?
 
- Nors pats esu kraujo donoras ir palaikau šią idėją, mano pavyzdys užkrečia tik svetimus žmones, bet ne šeimą. (Juokiasi.)
Kita vertus, nemanau, kad reikia per prievartą skatinti artimuosius – jeigu jiems neužtenka pavyzdžio, ką padarysi? Nesu tas žmogus, kuris galvoja, kad darbas turi ateiti į namus.


 
- Įsivaizduoju, kad ne visiems ši procedūra maloni. Kokių įsimintinų situacijų esate matęs Nacionaliniame kraujo centre?
 
- Iš tiesų, kartais žmonės nualpsta, ypač pirmą kartą duodami kraujo, bet tai trunka tik kelias sekundes ir mūsų komanda juos greitai atgaivina. Įdomu, kad dažniau alpsta ne merginos, o suaugę vyrai.
Taip pat yra donorų dalis, kurie savimi pernelyg pasitiki – ir vėl dažniau vyrai nei moterys. Nors po procedūros prašome truputį pasėdėti, jie sako „gerai jaučiuosi, neturiu laiko“ ir skuba pro duris.
Vienas toks po kelių minučių pasijuto prastai, nebespėjo grįžti į centrą, krito ant šaligatvio ir susilaužė žandikaulį!
Visuomet po donorystės procedūros rekomenduojame 10-15 minučių tiesiog pasėdėti, nepulti iš karto pro duris, atsigerti vandens. Tik tada, jeigu viskas gerai, galima grįžti į dienos ritmą.
Noriu pabrėžti – kraujo donorystė nesukelia sveikatai neigiamų pasekmių. Tas silpnumo pojūtis ar net alpimas yra momentinis ir dažniausiai vyksta dėl psichologinių, o ne fiziologinių priežasčių.
 
- O kaip buvo jums? Prisimenate pirmąją kraujo donaciją?
 
- Įtampos duodant kraujo nebuvo, gana ramiai žiūrėjau. Adatos nebijau, nors į dūrio vietą niekada nežiūriu – gydytoja poliklinikoje kartą pasakė: „tiesiog nežiūrėk“, ir tai puikiai veikia.
Atsimenu, maždaug už valandos po pirmosios kraujo donacijos ėjau pietauti ir tikrai jutau tokį keistą silpnumą kojose, lyg būčiau pavargęs. Dabar, kai jau esu patyręs kraujo donoras, nelabai ką jaučiu – tik stengiuosi tą dieną vengti fizinio krūvio.
 
- Ar pastebėjote kokių įdomių ritualų, kaip žmonės susidoroja su stresu prieš procedūrą?
 
- Kai kurie klausosi muzikos, kiti jaudulį mėgina gesinti juokais ir kalbomis. Iš karto matyti, kam tai yra pirmasis kartas – dažniausiai tai būna jauno, maždaug 18-20 metų, amžiaus žmonės, pabalę dar iki procedūros. (Šypsosi.)


 
- Smalsu, ar dėl to, kad dirbate kraujo centre, sulaukiate aplinkinių klausimų apie žaizdų gijimą, kraujavimą?
 
- Sulaukiu tikrai! Pažįstamų rate juokaujame kartais, ir daktaru vadina. (Juokiasi.) Bet noriu pabrėžti – nesu gydytojas, mano išsilavinimas – teisė ir politikos mokslai. Nors esu komentavęs bendrą kraujo tyrimą žiniasklaidai, kalbėjęs apie kraujo sudėtį, komponentus, bet gydymu tikrai neužsiimu.
 
- O kokį nors „šalutinį poveikį“ jūsų profesija turi? Gal vengiate raudonos spalvos drabužių?
 
- Tikrai taip. Vengiu raudonos spalvos apskritai!
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur viskas, kas susiję su kraujo donoryste, buvo raudona. Kai atėjau dirbti – raudonos spintelės, visur raudona kraujo spalva. Džiaugiuosi, kad renovavome patalpas keturiuose didžiuosiuose miestuose. Stengiamės, kad priimamieji neatrodytų kaip ligoninės. Manau, mums pavyko nutolti nuo tos stereotipinės raudonos. Kraujas raudonas – gal to ir užtenka.
 
- Kasmet kraujo donorystės akcijos vyksta ir Seime, ir Vyriausybėje. Politikai noriai aukoja?
 
- Taip, politikai tikrai aktyviai aukojo kraujo, su daugeliu jų teko pasikalbėti po procedūros. Smagu, kad atvyksta žurnalistai ir tikrina, ar ne mėlynas mūsų išrinktųjų kraujas. Pasirodo, kad raudonas – toks pat kaip mūsų, ir tinkamas naudoti. (Juokiasi.)
Neslėpsiu – tokias akcijas naudojame viešumui. Jeigu nuvažiuosi į kokio miestelio šventę, per televizorių turbūt niekas neparodys, priešingai nei nuvažiavus į Seimą. Esu dėkingas Seimo ir Vyriausybės atstovams, kurie nebijo pajuokauti su žurnalistais, nebijo parodyti, kad yra kraujo donorai, ir paneigti mitų. Yra žmonės, kuriais labiau pasitikima, nes jie tiesiog žinomi.
 
- Ar visuomenė pasiduoda tokiam pavyzdžiui?
 
- Pastebime, kad donorų skaičius Lietuvoje auga. Pernai surinkome rekordinį donacijų kiekį – 77 tūkstančius! Per 101 kraujo donorystės metus Lietuvoje niekada nebuvo tiek surinkta.



- Šiandien žmonės viską mėgsta daryti per programėles arba neišlipant iš mašinos. Gal Nacionaliniam kraujo centrui praverstų Blood Drive idėja?
 
- (Juokiasi.) Žinote, pandemijos metu turėjome panašią idėją – galvojome vakcinuoti žmones tiesiai automobiliuose, bet supratome, kad tai nepraktiška.
Su kraujo donoryste – dar sudėtingiau. Tai – procesas: registracija, sveikatos tikrinimas, konsultacija. Reikia užtikrinti ir donoro, ir būsimo recipiento saugumą.
Bet mes turime kraujobusus – tai panašu į jūsų idėją! Atvažiuoja prie įstaigų, į šventes. Įlipi, duodi kraują, išlipi. Vasarą jie vėsūs, kondicuonuojami, žiemą šilti. Tai toks kompromisas tarp patogumo ir saugumo.
 
- Kalbant apie vasarą, ar jau mąstote apie atostogas?
 
- Šiek tiek atostogausiu. Mėgstu keliauti, visada išvažiuoju kur nors į užsienį – kur vanduo, kur saulė. Stengiuosi pamatyti ką nors naujo – naujas vėjas galvoje atneša gerų minčių.
Lietuvoje vasarą mėgstu važinėti dviračiu – turime net idėją organizuoti dviračių žygį kraujo donorystei.
Taip pat noriu priminti, kad vasarą daug žmonių išvyksta atostogauti, studentai grįžta namo, o jie – viena didžiausių donorų grupių. Norinčių aukoti sumažėja, bet operacijų vyksta ir nelaimių nutinka tiek pat. Stengiamės judėti į nedidelius miestus, šventes su kraujobusais ir palapinėmis. Važinėjame po visą Lietuvą, net prie jūros. Bet porą kartų per vasarą vis tiek susiduriame su trūkumais.
Reikia tik ateiti, paskirti maždaug 20 minučių, ir su dviem „bakstelėjimais“ – vienu į pirštą, kitu į veną – galite išgelbėti tris gyvybes. Tai – geras darbas, kurį galima padaryti su mažiausiai pastangų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!