- Pirmasis jūsų ilgametražis filmas pelnė jums „Auksinį leopardą“. Tikėjotės tokios sėkmės ir dėmesio?
 
- Tikrai nesitikėjau. Niekada nežinai, ar tavo kūryba kaip nors surezonuos žmonėms. Šiuo atveju buvo netikėta. Nustebino, kad užsienio auditorijoje filmas pasirodė paveikus. Važinėjant po festivalius, man kilo daug klausimų, kaip tą filmą žmonės mato.
Užsienio auditorija, neturėdama jokio konteksto ir nežinodama gyvenimo Lietuvoje niuansų, filmą žiūri globaliai. Pavyzdžiui, filmas ypač artimas pasirodė žmonėms iš Lotynų Amerikos šalių, Indijos, Filipinų – ten, kur žmonės dažniau gyvena bendruomenėse, nepritekliuje. Jiems labiau suprantama ta tema – kaip toli galima nueiti bandant išgyventi, kaip žmonės desperatiškais būdais bando išsiplėšti iš tos vietos, kurioje yra, susikurti geresnį gyvenimą.
O, pavyzdžiui, šveicarams visa tai atrodė tokia egzotika… Jie klausia: ar Lietuvoje iš tiesų žmonės taip gyvena?
Užsienio žiūrovai pažvelgė į tai kaip į universalią temą apie jaunas merginas, apie jauną kūną, kuris yra visų geidžiamas, parduodamas, trokštamas, apie tą amžių. O Lietuvos žiūrovų reakcija mane galbūt šiek tiek nuvylė. Žmonės pasinėrė į detales: koks čia laikas, kokie metai, kokia vieta, kur čia taip vyksta, – „tikrai taip nebūna“. Po kiekvieno klausimo man tekdavo smarkiai paprakaituoti – viskas buvo taip rimta ir taip asmeniškai priimta.
Keisčiausia man pasirodė tas neigimas – „pas mus taip nėra“. Bet Facebook grupėse „Mano vaikas paauglys“ sunerimę tėvai kasdien postina apie 13-14 metų paauglius, narkotikus, alkoholį, neaiškias kompanijas ir klausia: „Ką daryti?“ Man atrodo keista, kad kai kurie žmonės gyvena neigdami realybę. Visgi yra ir tokių, kurie sako: „Atpažįstu ir manau, kad reikia apie tai kalbėti“.


 
- Filmo pagrindinių veikėjų – Marijos ir Kristinos vaidmenis atliko Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė. Merginos sulaukė daug liaupsių už natūralią, įtikinamą vaidybą. Kaip jums sekėsi dirbti su jaunosiomis aktorėmis ir aktoriais?
 
- Taip, filmas atrodo dokumentiškas, nors viskas yra suvaidinta. Mes tam ilgai ruošėmės. Daug repetavome tokių scenų, kurių nėra scenarijuje, ieškodamos, koks turi būti vaidybos tonas. Gana greitai jos pradėjo jausti, kiek išraiškingai sakyti tekstą, kiek paprastai. Klausiau jų: „Kaip tu pati pasakytum šitą sakinį?: Jos perfrazuodavo pačios, kad skambėtų natūraliai. Stengėmės, kad viskas atrodytų tikra.
Ir didelė auditorijos dalis tikrai jautėsi, lyg žiūrėtų dokumentinį filmą. Nors iš tiesų viskas priešingai – jaunieji aktoriai gyvena gerose šeimose, puikiai mokosi. Kai pasakodavau žiūrovams apie tą mažą nuolat besikeikiantį berniuką, kad jis yra mokyklos pirmūnas, jie negalėdavo patikėti. (Juokiasi.) Aktoriams pavyko įsijausti į kardinaliai priešingus personažus.
 
- Vesta dalinosi, kad jai tai yra filmas apie draugystę ir kaip joje formuojasi asmenybė, Ievai – apie bandymą pažinti save. O kokią žinią nešėte jūs?
 
- Norėjau, kad žiūrovai išsineštų jausmą – visi sudėtingi dalykai, ribinės situacijos, kur atrodo, kad nebežinai, kaip išsikapstysi, galas, pabaiga – ir viskas vis tiek praeina.
Kaip filme – merginos išgyveno tokias sudėtingas situacijas, o pabaigoje nusprendžia dar šiek tiek pabūti vaikais ir žaidžia krepšinį. Grožis ir tamsa – viskas susimaišę gyvenime. Bet viltis yra – viskas praeina.


 
- Pagrindinė filmo linija – merginos siekia modelio karjeros. Kaip, ruošdamasi filmui, tyrinėjote modelių industrijos realijas?
 
- Tiesą sakant, daug dalykų buvo paremta mano paauglystės ir mano draugių patirtimi. Eidavome į atrankas, stovėdavome eilėse „Akropolyje“, fotografuodavomės. Bet viskas buvo tokiame „nuliniame“ lygmenyje.
Ir visos tos žinios apie modelių industriją – tik nuotrupos, individualios istorijos, kaip kažkas kažkur skrido, buvo vakarėlyje Niujorke, matė, girdėjo…
 
- Kaip suprantu, dėl modelio karjeros nesiėmėte drastiškų priemonių kaip jūsų filmo herojė Kristina?
 
- Tikrai ne. (Šypsosi.) Neturėjau stipraus noro. Kiti skatino: „Tu tokia aukšta, eik į modelius, pabandyk.“ Atsimenu, man buvo 15 metų, mamos paprašiau, kad nueitume į modelių agentūrą. Ten mane pamatavo, pasakė, kad per šlaunis esu per stora ir man reikia numesti svorio.
Išėjome tuomet su mama ir galvojome: „Kažkokia nesąmonė, kam tą svorį mesti?“ Aš to visai nesupratau.
Neturėjau tokios didelės motyvacijos būti modeliu, bet, aišku, paauglei tai buvo patvirtinimas, kad gerai atrodai.
Šiais laikais tai vyksta per socialines medijas: nuotraukos, filtrai – niekas nebeaišku, grožio standartai iškreipti. Gaila, bet moterims tai, kaip tu atrodai, vis dar yra labai svarbus, „gyvenimą apsprendžiantis“ rodiklis, parodantis, kiek ir ko esi vertas.


 
- Ar užplūdęs dėmesys jums buvo malonus? O gal priešingai – išvargino?
 
- Nuo premjeros Lokarno kino festivalyje ir apdovanojimų iki lietuviškos premjeros buvo daug darbo – kelionių, interviu, filmavimų. Buvo keista per visus tuos mėnesius tiek kalbėti apie filmą. Norėjosi visiems viską paaiškinti, kad suprastų, apie ką čia, kaip ir kodėl buvo padaryta. Dabar suprantu režisierius, kurie tik lakoniškai užsimena apie filmą ir nesileidžia į jokias detales: kiek beaiškintum, vis tiek bus kas nesupras, nepajaus.
Jaučiu milžinišką nuovargį – net dvasinį. Daug vidinių resursų reikalauja tas nuolatinis idėjų formulavimas ir tai, kad turi reprezentuoti save. „Aš režisierė, turiu pasirodyti protinga.“ Tą šaltinį visiškai išsėmiau.
 
- Vadinasi, naujų projektų artimiausiu metu neplanuojate?
 
- Noriu kurti naują filmą. Tuo pat metu manimi domisi užsienio prodiuseriai, kompanijos, turiu pasiūlymų režisuoti tarptautinius projektus. Bet kol kas bandau suprasti, ko norėčiau pati ir koks žingsnis būtų geriausias. Turiu neskubėti – man sekasi, kai judu iš lėto.

- Ačiū, kad dar radote jėgų pasikalbėti. Gero jums atotrūkio!


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!