Paprastai diskutuojant eutanazijos ir savižudybės su pagalba temomis, būtent tokios situacijos ir turimos omenyje: nepagydoma liga, nepakeliamas skausmas, kančia, jokios vilties pasveikti, aiškiai apibrėžtos procedūros ir numatyti saugikliai. Atrodytų, kaip galima tam nepritarti? Kokia prasmė pasmerkti žmogų beprasmėms kančioms?
 
Tačiau yra bent kelios priežastys, kodėl aš į tai žiūriu visai be entuziazmo. Visų pirma, kitų šalių patirtis rodo, kad savižudybės su pagalba taikymo diapazonas po truputį plečiasi. Pavyzdžiui, Nyderlanduose savižudybė su pagalba yra legali ne tik suaugusiems žmonėms, bet ir vaikams. Taip pat, pagalba numirti suteikiama ir tiems žmonėms, kurie neserga mirtinomis ligomis, bet patiria kančią, pavyzdžiui, dėl psichikos sveikatos problemų.
 
Čia kyla klausimas, ar tikrai įmanoma įstatymais, biurokratinėmis procedūromis ir su ekspertų pagalba nuspręsti, kuris gyvenimas vertas gyventi, o kuris ne? Galite paprieštarauti man sakydami, kad čia žmogus renkasi, o ne įstatymai ir ekspertai. Taip, tačiau specialistai atsiduria prieš pasirinkimą, koks jų vaidmuo – ar bandyti padėti žmogui likti gyvam (savižudybių prevencija), ar padėti jam numirti (savižudybė su pagalba)? Kai turime omenyje nepagydomai sergančius žmones, kuriems liko nedaug, dilemos mažesnės nei tais atvejais, kai turime žmones, kurie kenčia nuo psichikos sveikatos problemų.
 
Nepagydomomis ligomis sergančius žmones nusižudyti (su pagalba ar be) skatina ne tik patiriamas skausmas ir kančia, bet ir jausmas, kad esi našta savo artimiesiems. Toks jausmas nebūtinai atspindi realią situaciją. Žmogui gali atrodyti, kad jis yra našta, o artimieji jaučiasi visai kitaip. Arba naštos jausmas užima tik dalį, ir nebūtinai didžiausią, tarp kitų jausmų, kuriuos patiria artimieji. Tačiau susiformavus savižudybės su pagalba tradicijai, sunkiai sergančių žmonių apsisprendimą gali lemti įsivaizduojamas, o kartais ir tikras, artimųjų lūkestis, kad jau užteks čia mus kankinti. Kitaip tariant, apsisprendimas mirti gali būti nulemtas ne tik (ar ne tiek) kančios, o įsivaizduojamo ar esamo artimųjų spaudimo.
 
Kalbant apie artimuosius, labai svarbus yra paliatyviosios slaugos ir apskritai visokios pagalbos, kurios gali tikėtis žmonės, prižiūrintys savo nepagydomai segančius artimuosius, klausimas. Jei tokios pagalbos nedaug, tai tikrai artimojo priežiūra gali tapti didele našta. Visai kas kita, jei tokia pagalba yra prieinama ir pakankama. Man atrodo, kad Lietuva šioje srityje per pastarąjį dešimtmetį padarė didelę pažangą, tačiau vargu, ar galėtume sakyti, kad tokios pagalbos pakanka. Dėl to savižudybės su pagalba kritikai skatina valstybes vystyti paliatyviąją slaugą, o ne skirti resursų tam, kad padėtume žmonėms nusižudyti.
 
Dar vienas aspektas, apie kurį retai pagalvojame, yra ritualai arba jų nebuvimas savižudybės su pagalba atvejais. Praėjusiais metais tarptautinėje savižudybių konferencijoje klausiau kolegės iš Šveicarijos pranešimo, kuriame ji pristatė su gydytojų pagalba nusižudžiusiųjų žmonių artimųjų patirtis. Jose neretai yra daug sumišimo, o taip pat ir kaltės jausmų dėl padarytų pasirinkimų. Kai kurios patirtys man skambėjo netgi šiek tiek makabriškai. Pavyzdžiui, viena šeima dalijosi, kaip svarstė, kuriuo metu būtų geriau suplanuoti artimojo savižudybę su pagalba – ar prieš vaikų mokyklines atostogas, ar jau po jų... Arba, kokie žmones turėtų būti tuo metu namuose ir ką jie turėtų veikti susirinkę šia proga, apie ką kalbėti.
 
Tai, kad šis klausimas nėra vienprasmiškai aiškus, rodo ir gana nedidelė balsų persvara Jungtinės Karalystės Bendruomenių Rūmuose, kuria buvo priimtas minėtas sprendimas: 314 už, 291 prieš. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ