- Neringa, nors pastaruoju metu daugiau rašote nei fotografuojate, daugelis jus pirmiausiai žino kaip fotografę, įamžinančią nuogas moteris gamtoje. Kuo išskirtinės šios fotosesijos?
 
- Noriu pabrėžti, kad tai nėra vien apie kūnišką nuogumą, nors kūnas irgi svarbus – daug moterų sako, kad fotosesijos padėjo joms susigrąžinti pozityvų, geidulingą žvilgsnį į savo kūną, prisiminti save tokią moterišką ir pilną. Visgi tai labiau psichologinis priartėjimas prie savęs – be jokių sluoksnių. Nusiperki sau laiko pabūti savimi, pabūti dėmesio centre, o ne nuolat bėgti, lėkti, atsakinėti, strateguoti... Juk galima pasiimti pauzę.
Esu fotografavusi įvairiausias moteris: politikes, teisininkes ir kitokių profesijų atstoves, apie kurias sakytumėte – „jos taip tikrai nesifotografuoja“. Visos jos ieško panašaus jausmo – išsilaisvinti iš rėmų, kokie mes turime būti, ką turime daryti, kaip turime atrodyti, ką turime kalbėti.
Fotografija man pirmiausiai yra terapinis santykis su kitu žmogumi, su kūnu. Fotosesijos vyksta gamtoje: mes brendame, klampojame, karstomės, plaukiame… Gamta yra geriausia asistentė – ji labai gerai atskleidžia įvairius žmogaus kampus. Daug lauko skiriu ieškojimams, į kokias vietas keliauti, kur pasislėpti nuo visų pasaulio trukdžių.
 
- Jūsų supratimas apie grožį – visai neįprastas šiandienos socialinės medijos kontekste. Kas jums yra grožis?
 
- Man grožis yra tiesiog gyvybė. Ir ta gyvybė yra visur – gamtoje, pusiau nudžiūvusiame ar jau kritusiame medyje. Jis yra gyvas, jis yra namai kitoms gyvybės rūšims. Niekas nesibaigia, niekas nemiršta – viskas transformuojasi viena į kitą.
Man gražiausias žmogus, kuris jaučiasi gyvas. Turbūt to ir ieškau, bandau žmonėms priminti, kad svarbiausia ne apimtys, ne randai ar išvaizda. Svarbiausia – santykis su gyvybe: aplinka, savimi, su kitu.


 
- Ar moterų, su kuriomis dirbate, požiūris į grožį kinta, ar vis dėlto dominuoja įprastinis instagraminis grožio supratimas?
 
- Moterys kaip tik ir akcentuoja tai, kad pamato nuotraukas su įvairiais „netobulumais“, kaip kad būtų laikoma „Instagrame“, ir joms būna labai gražu. Ir save jos nori pamatyti tame tikrume, nes tikrumas išlaisvina – tada priimi save tokį, koks esi, ir gali daryti dalykus, kurie iš tikrųjų teikia malonumą, o ne užsiimti nuolatiniu savęs vertinimu, analizavimu, kritikavimu.
 
- O kada pati save priėmėte?
 
- Kiek save atsimenu, turėjau labai gerą santykį su nuogumu, kuris mūsų krikščioniškame krašte kitiems dažnai atrodydavo provokatyvus. Kai buvau dvidešimt kelerių, iš tiesų buvau provokatyvi, drąsi – fotografavau tą nuogą kūną ir tiek. Bet su metais – dabar man 36-eri – aš suprantu, kad užaugau, o su manimi, atrodo, užaugo, ir daugybė Lietuvos moterų. Tas santykis visiškai pasikeitė. Šiandien tame jaučiuosi dar laisvesnė. Jaučiu, kad nepraradau savęs, nors tikrai buvo daug akimirkų ir galimybių užsisklęsti, nebemylėti savęs. Su besikeičiančiu kūnu, amžėjimu atsiranda dar naujų sluoksnių, ir tas nuolatinis kitimas visą laiką reikalauja atjautos ir meilės sau. Dabar mano santykis su savimi šviesus.


 
- Pastebiu, kad moterys visomis prasmėmis labiau išsilaisvina po trisdešimties ar dar vėliau. Ne tik kalbant apie grožio sampratą – jos išdrįsta keliauti vienos, imasi naujų veiklų, kartais net ekstremalių. Regis, tai geras amžius atrasti naują save?
 
- Tikrai taip. Nustojame gyventi dėl tų dėžučių ir kitų. Iki to laiko moterys (vyrai, beje, irgi) dažnai jau būna pasiekę tai, ką visuomenė liepia jiems pasiekti – turi darbą, šeimą, namus. Ir tik tada supranta: „Velnias, o ką dabar? Kodėl nesijaučiu išsipildžiusiu, gyvu žmogumi? Juk padariau viską, ką visuomenė sakė, kad turiu padaryti“.
Manau, tada ir suvokiame, kad gyvenimas iki keturiasdešimties yra tik pasiruošimas. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo keturiasdešimties. Artėdamas prie to amžiaus jau turi stuburą, susiformuoja ego ir tada gali jį laužyti, griauti ir perkurti save iš naujo. Kad galėtum griauti ir iš naujo save išvesti, iš pradžių turi kažkuo tapti. Dabar yra puikus laikas.
 
- Kalbant apie naujas veiklas, pati atradote banglentę!
 
- Taip! Pirmą kartą banglentę išbandžiau mūsų Baltijoje. Atsidūriau ten tokiu sunkiu gyvenime momentu, turėdama nevilties, neišgedėto skausmo. Ir man niekas nepadėjo – viskas, ką bandžiau daryti, tik dar labiau tolino mane nuo manęs pačios.
Labai paveikė viso pasaulio įvykiai, karas Ukrainoje. Išgyvenome pandemiją. Taip pat turėjau persileidimą. Tai buvo labai sunkios patirtys. Visi dalykai susidėjo ir savotiškai tapau kaip akmuo, negyvybinga. Buvo labai daug nerimo, emociškai jaučiausi visiškai palaužta.
O ta patirtis vandenyje mane kažkaip sugrąžino atgal į save. Kiekvienas panirimas po banga ir tada išnirimas – „O dieve, aš gyva, kaip gera!“ – labai man padėjo atsigauti, vėl pajusti gyvybę, gyvenimas pradėjo keistis į gera.
Iki tol neturėjau gerų patirčių su lentomis, mane labai gąsdino greitis. Bet sugebėjau išbūti tą nepatogumą. Tai mane labai daug ko išmokė – nepabėgti iš diskomforto, o išlaukti ir pamatyti, kad viskas yra įmanoma.
Beje, Jungtinėje Karalystėje gydytojai „išrašo“ banglentes kaip antidepresantus, nes šio sporto poveikis žmogaus psichologinei sveikatai gerai išstudijuotas ir turi realią naudą.


 
- Ką tik pasibaigė birželis – pasididžiavimo mėnuo. Jūsų širdies draugo Margirio sesuo ir artima jūsų draugė Rūta Meilutytė viešai pasisakė esanti biseksuali. Kaip vertinate tokį jos žingsnį?
 
- Tam tikra prasme ji paaukojo dalį savo ramybės tam, kad kiti pasijustų geriau ir lengviau, kad atvertų duris pokyčiui. Tai yra neįtikėtinai geras darbas ir pavyzdys kitiems: kad dalykai pradėtų keistis, turi kažką paaukoti. Aišku, kiekvienas sprendžiame, ar esame teisingame gyvenimo etape, ar galime paaukoti – gal mes patys esame minuse, ne resurse. Bet jeigu esame pliuse, manau, privalome duoti.
Gavome labai didžiulę dovaną. Jos pasisakymas padės daugybei žmonių pasijusti sveikesniais. Aš tuo labai džiaugiuosi.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!