- Pirmą kartą televizijoje jus ir jūsų „Brolužį“ išgirdome prieš penkiolika metų. Kaip nuo to laiko keitėsi jūsų santykis su muzika ir su savimi?
 
- Muzikos srityje visuomet esu ieškotoja. Savo veikloje apjungiu dainų rašymo ir eksperimentavimo sritis, leidžiu sau dalyvauti itin skirtingų muzikos krypčių veiklose. Ir kuo toliau, tuo labiau sekasi visa tai suderinti. Taip elgiausi nuo mažens, įkvėpta garsios vokiečių atlikėjos Ninos Hagen. Nežinau, ar tai geriausias pavyzdys, bet man patiko jos įvaizdis ir pokyčiai.
Per tą laiką ne kartą aplankė „balto lapo“ baimė, kai nebežinai, ko nori karjeroje, ką nori kurti, ir apskritai nieko nebežinai. Tai lėmė įvairūs perdegimai, kūrybiniai forsavimai, kai beveik nemiegi savaitę ar dvi. Tokie forsavimai buvo ir dar šiek tiek yra būdingi mano asmenybei.
Tuomet ieškodavau būdų, kaip sau padėti, kaip susitvarkyti su stresu – gelbėdavo palaikantys artimi draugai, įkvepiantys mokytojai, meditacijos. Bet pats veiksmingiausias ir nuosekliausias būdas, kurį atradau prieš kelerius metus, – terapija.
 
- Šįkart su „Brolužiu“ dalyvaujate projekte „Dainuoju Lietuvą“. Apie ką jums šis projektas?
 
- Man tai yra vienas smagiausių projektų, kuriuose esu dalyvavusi, nes jo pagrindinis akcentas – ne atlikėjas ar kažkokios papildomos istorijos, bet dainos. Gera prisiminti, kokių gražių dainų turime. Gera klausyti, kai jos skamba gyvai su ritmo grupe ir orkestru.
Mano daina „Brolužis“ po ilgos pertraukos pasipildė violončelininko Evaldo Petkaus soline partija, daina skamba naujai – gera pasakoti žmonėms savo istoriją per dainą.


 
- Ar esate didelė šalies patriotė? Ar šis jausmas stiprėja, esant tokiai geopolitinei situacijai, kokia ji yra šiandien?
 
- Galiu drąsiai sakyti, kad esu. Esu tiek, kiek galiu, ir ten, kur save randu.
Aišku, tam daug įtakos turėjo pastaraisiais metais Ukrainoje vykstantis karas. Nebeliko tarpinės būsenos, atsirado daugiau nuoširdumo ir atvirų atsakymų. Aš įgavau drąsos reikšti nuomonę apie Lietuvai priešiškas valstybes, įgavau drąsos diskutuoti su kitaip mąstančiais.
 
- Ar jaučiate nerimą? Ar tai kaip nors atsispindi jūsų kuriamoje muzikoje?
 
- Mano dainos, tikiu, turi nemažą emocinį užtaisą ir be šios būsenos. Dainomis nesinori sukelti blogų emocijų, norisi išgyventi kartu su klausytojais, „išventiliuoti“ jausmus ir paleidus pasijusti geriau. Tiesa, yra pora dainų, kurias parašiau labai seniai ir jos pralenkdamos laiką tapo aktualios dabar, tarsi atspindi dabartinę situaciją.
Aš pati kartais jaučiu nerimo bangas. Globalios neteisybės jausmas siutina, į galvą lenda mintys, kad ateitis trapi ir nestabili. Bet ateitis visuomet tokia buvo ir bus.


 
- LATGA prieš keletą metų sustabdė bendradarbiavimą su rusija ir Baltarusija. Ar tai turėjo kokios nors įtakos Lietuvos kūrėjams?
 
- Taip, mes sustabdėme bendradarbiavimą su šių šalių autorių teisių bendrijomis, vos prasidėjus plataus masto rusijos karinei invazijai Ukrainoje. Šis sprendimas įtakos turėjo – ir vis dar turi – tik tiems autoriams, kurie savo kūrybą buvo įdarbinę šiose šalyse. rusijos autorių teisių bendrijos dar prieš karą rodė kaprizus ir mums nesiuntė lietuvių autoriams priklausančio atlygio, o susisiekti su atsakingais specialistais tapo praktiškai neįmanoma. Tad mes, taikydami atsakomuosius veiksmus, taip pat dar prieš karą įšaldėme rusijos autoriams surinktą atlygį. Po sutarčių sustabdymo tiesiog neberenkame atlygio rusijos ir Baltarusijos autoriams.
 
- Kokie didžiausi iššūkiai šiuo metu kyla autorių teisių apsaugos srityje Lietuvoje?
 
- Ką tik Lietuvoje organizavome pasaulio autorių bendrijas vienijančios organizacijos CISAC Europos komiteto konferenciją, kurioje dalyvavo ne tik Europos, bet ir kitų pasaulio šalių autorių teisių ekspertai. Galiu reziumuoti, kad Lietuvos autorių teisių apsaugos srityje vyrauja tie patys iššūkiai kaip ir pasaulyje, t. y. dirbtinio intelekto licencijavimas, per mažas atlygis autoriams iš filmų ir muzikos platformų, tokių kaip „Spotify“ ar „Netflix“, teisių išpirkimo (angl. buy-out) tipo sutartys. Kadangi problemos tos pačios, ir sprendžiame jas kartu su užsienio organizacijomis.


 
- Dalyvaujate skirtinguose socialiniuose projektuose. Kokią reikšmę jums turi socialinė atsakomybė ir įtrauktis?
 
- Jei atvirai, esu dalyvavusi vos poroje iniciatyvų. Tai nėra daug, bet jaučiu, kad socialiniai projektai man yra artimi ir lengva juose dalyvauti.
Dalyvaudama socialinėje reklamoje, išmokau kelis sakinius lietuvių gestų kalba. Tai man buvo be proto įdomi patirtis, žinant, kad aš groju ir programuoju gestais valdomą įrenginį. Tai yra sensorinės pirštinės, sukurtos garsios britų kompozitorės, atlikėjos ir novatorės Imogen Heap ir jos komandos.
Vienas mano doktorantūros tyrimų srities objektų – muzikinis gestas. Be abejonės, buvo įdomu nagrinėti, koks yra muzikinio gesto ir kalbinio gesto ryšys. Iš tiesų, jie atlieka skirtingas funkcijas, bet, kai dalyvavau Dominyko Vaitiekūno inicijuotose dirbtuvėse su neprigirdinčiaisiais ir kurčiaisiais, sugebėjome groti mano įrenginiais, rodant tam tikrus raidžių simbolius!
 
- Ar muzikos industrija galėtų tapti labiau prieinama tiems, kurie negirdi?
 
- Nesu šios srities žinovė, bet tam tikras pritaikymo būdas yra: vibrotaktilinės kėdės, liemenės ir panašūs įrenginiai.
 
- Negaliu neprisiminti jūsų prieš daugiau nei metus patirtų traumų, nukritus nuo paspirtuko: lūžo koja, dantys, sutrenktos smegenys, pažeistas žandikaulio sąnarys… Kaip jums sekėsi sveikti?
 
- Praėjo jau pusantrų metų, o veido traumų gydymas tęsis dar porą metų. Praėjus metams po traumos prasidėjo žandikaulio problemos. Smarkiai skųstis negaliu, nes didžioji dalis padarinių sutvarkoma ir galėsiu funkcionuoti visavertiškai. Ši gijimo kelionė mane labai daug ko išmokė.



- O požiūris į saugumą mieste ir elektrinių paspirtukų naudojimą pasikeitė?
 
- Ne tas žodis kaip pasikeitė. (Juokiasi.) Nors niekada nebuvau agresyvi paspirtuko vairuotoja, gerbiau visus eismo dalyvius, įvertinau, kad ši transporto priemonė yra itin nesaugi. O paspirtukų nuomotojai absoliučiai ignoruoja atsakomybę suteikti bent minimalias apsaugos priemones jų naudotojams.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!