Nesupranta, kad žeidžia
 
Kaip pastebi asociacijos „Demencija Lietuvoje“ pirmininkė Ieva Petkutė, visuomenė dažnu atveju nepagarbiai kalba apie demencija sergančius pacientus ir apie šią ligą. Anot jos, kai kurie žmonės vartoja tokius žodžius tiesiog nežinodami, kad tai žeidžia. Vis dėlto mūsų aplinkoje, žiniasklaidoje dominuoja tam tikras suformuotas įvaizdis apie sergančiuosius demencija.
 

„Jei paieškos laukelyje įvestumėte raktinius žodžius „demencija“ ir pažiūrėtumėte, kokius vaizdus išmeta sistema, pamatytumėte, kad dominuoja liūdni veidai, išnykstantys vaizdai, temos pateikimas ypač niūrus. Visas diskursas ir žodynas yra sukurtas ne tų, kurie šią būklę turi, bet suformuotas aplinkos. Aplinka demencija sergančius žmones atstumia piešdama atskirtį – „mes“ ir „kiti“. Grupės atribojimas suformuoja apie juos neigiamą žodyną“, – aiškina asociacijos „Demencija Lietuvoje“ pirmininkė Ieva Petkutė.

 
Pasak jos, norint pakeisti visuomenės požiūrį į demenciją sergančius žmones, laukia ilgas procesas –
reikalingas tikrojo ligos veido pateikimas, tikros pacientų istorijos.
 
„Jie yra tokie patys žmonės kaip visi kiti. Tai supratę išstumsime neigiamą žodyną, kuris dažnai skamba neetiškai, nepagarbiai, stigmatizuojamai“, – pastebi I.Petkutė.
 
Tiesa, sergantieji demencija neretai apibūdinami kaip agresyvūs. Anot specialistės, tai neatleidžia nuo pagarbos kitam. Svarbiausia – įsijausti ir suprasti kitą.
 
„Visur, nepriklausomai nuo patologijos, reikalingas susikalbėjimas. Jo kokybė priklauso nuo to, ar kalbame viena kalba, ar randame joje vienas kitą. Pavyzdžiui, jei pakliūname į užsienio kalba, kurios nesuprantame, kalbančią aplinką, jaučiamės nepatogiai. Net ir lietuvių apsuptyje patekę į kolektyvą, kur vartojama specifinė terminija, jaučiame diskomfortą, nes ko nors nesuprantame, negalime diskutuoti, jaučiamės neišmanantys. Kai kalbame apie asmenis, turinčius pažintinių funkcijų sutrikimą, derėtų suprasti, kad ir jie kalba savo kalba, o mes, norėdami juos suprasti, turime ją išmokti. Naujos kalbos mokymasis yra visuomenės atsakomybė“, – įsitikinusi I.Petkutė.
 
Anot pašnekovės, žmonės su negalia po truputį tampa vis jautresni vadinamajam emociniam užkrečiamumui. „Kalifornijos San Francisko universitete, kuriame veikia vienas žymiausių pasaulyje atminties ir senėjimo tyrimų centrų, yra atliktas tyrimas, parodęs, jog emocinis užkrečiamumas yra itin sustiprėjęs asmenims, kurie turi lengvą pažintinį funkcijų sutrikimą ir serga Alzheimerio liga“, – argumentuoja ji.
 
Emocinis užkrečiamumas yra pastebimas ir tarp vaikų. I.Petkutė pateikia pavyzdį: jei vienas verkia, kiti, esantys šalia, irgi ims verkti. Gyvūnijos pasaulyje vienam paukščiui nuskridus paskui pakils visas būrys. Tai – natūralūs procesai.
 
Tuo tarpu amžėjant emocinis užkrečiamumas praranda jautrumą, o dėl ligos silpnėjant pažintinėms funkcijoms – vėl sustiprėja. Tai padeda žmogui geriau suprasti aplinką ir joje tvyrančias emocijas.
 
Kalba kūnas

„Menkiau suprasdamas emocijas žmogus jas bando kopijuoti iš aplinkos. Kokią emociją atnešame bendraudami, ką spinduliuojame į aplinką, tą demencija sergantys asmenys ir perima. Jei ateisime geros nuotaikos, bendrausime su šypsena ir parodysime dėmesį, jis tą perims. Tas pats galioja ir neigiamai nuotaikai“, – aiškina specialistė.
 
Anot jos, bendraujant didelį vaidmenį atlieka daugiajutimiškumas: prisilietimai, vaizdinės informacijos pasitelkimas, judesys.
 
Vesdama užsiėmimus demencija sergantiems asmenims muziejuje I.Petkutė dalinasi patirtimi:
„Kalbame apie meno kūrinius. Kai kartu ateina jų globėjai ar socialiniai darbuotojai, negali patikėti, kad vyksta tokie turiningi pokalbiai. Jų paslaptis – emocijos įnešimas ir kalbėjimas jų kalba: viename sakinyje reiškiama viena mintis, naudojama mažiau dviprasmybių, pasitelkiamos vaizdinės užuominos.

Siekiant demencija sergantiems asmenims sukurti bendravimui palankią aplinką rekomenduoju pasitelkti reprodukcijas, kas paskatina kalbėti ne tik apie dabartį, kaip jie jaučiasi dabar, bet ir apie praeitį, vaikystę. Kai kalbėti yra sunkiau, vaizdas gali būti atspindys, padedantis papasakoti apie save. Taip žmogus gali ne tik reikšti emocijas, bet ir pasakyti apie fiziologinius poreikius – parodyti, kai nori į tualetą, atsigerti, įvardinti, ką skauda. Demencija sergantys asmenys dažnai nesupranta, kad jiems skauda, negali to įvardinti, nors skausmą jaučia“, – aiškina pašnekovė.
 
Anot jos, vienos kalbos visiems nėra. Kiekvienas žmogus yra individualus, todėl kiekvieno kalbą reikia suprasti ir išmokti.
 
Kai kalboje užkoduota neapykantos žinutė

Kalba gali tapti ir neapykantos raiškos įrankiu, kurį svarstyti tenka net ir baudžiamųjų ir civilinių bylų teisėjams. Neapykantos kalbos ekspertė, Vilniaus universiteto doc. dr. Indrė Isokaitė-Valužė teigia, kad neapykantos kalba įprasta laikyti bet kuria saviraiškos laisvės forma (komentaro internete, teiginio knygoje, politiko pareiškimo, šūkių protestuose, meno kūrinio, plakato, reklamos) viešoje erdvėje paskleistą informaciją, kuria kurstoma, skatinama, reiškiama ar pateisinama neapykanta asmenų grupei ir jai priklausančiam asmeniui dėl kilmės, tautybės, rasės, kalbos, religijos, lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus, socialinės padėties, neįgalumo, įsitikinimų ar pažiūrų.
 
„Kitaip tariant, tai peržengtos saviraiškos laisvės ribos, kai kalboje užkoduota neapykantos žinutė. Ji neleistina, nes kelia pavojų kitų žmonių teisėms ir laisvėms, asmenų lygiateisiškumui, demokratijai, todėl negali būti palikta tik pasmerkimui pagal moralės ar etikos normas. Siekdamos nustatyti tą raudonąją liniją, dirba teisėsaugos institucijos, teismai, Europos Žmogaus Teisių Teismas, tyrimuose ir bylose gali būti pasitelkiami specialistai – istorikai, psichologai, lingvistai“, – tikina specialistė.
 
Be to, anot doc. dr. I.Isokaitės-Valužės, neapykantos kalba yra ne tik teisės sąvoka, bet ir sudėtingas socialinis, psichologinis reiškinys, kuris kinta priklausomai nuo besivystančio politinio, istorinio, kultūrinio ir visuomenės raidos konteksto.
 

„Jungtinių Tautų teigimu, per pastaruosius kelerius metus COVID-19 pandemija sukėlė naują neapykantos ir diskriminacijos bangą, o Mianmare neapykantos kalba išaugo į ginkluotus veiksmus ir lėmė šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad neapykantos kalba dažnai susijusi su klaidingos informacijos pateikimu“, – pavyzdžius vardijo Vilniaus universiteto doc. dr. Indrė Isokaitė-Valužė.

 
Vis dėlto kaip atskirti neapykantos kalbą nuo nepagarbos ar įžeidimo? Doc. dr. I.Isokaitė-Valužė sako, kad teisine prasme neapykantos kalba yra tada, kai patenka į vieną iš LR baudžiamojo kodekso sudėčių, kitu atveju gali būti ieškinys civiline tvarka.
 
„Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, kurie žemina jo garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, bei reikalauti žalos atlyginimo. Už šmeižimą – tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, – kyla baudžiamoji atsakomybė“, – aiškina pašnekovė.
 
Grįžtant prie įprastų neapykantos kalbos sudėčių, pasak specialistės, teisiniu požiūriu teiginio kvalifikavimas priklauso nuo kiekvieno iš šių aspektų: kalbos turinio ir formos, ekonominio, socialinio, politinio konteksto (įskaitant vietovę), teiginio autoriaus pozicijos ir statuso bei auditorijos, kuriai kalba skirta, ką ir kiek kalba pasiekia, kalbos tikslų – pavyzdžiui, tik pašiepti ar niekinant skatinti susidoroti. Visa tai reikia įvertinti.


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: