Padeda emocinei sveikatai

Šią vasarą Nacionaliniame vėžio centre įvyko pirmieji kaniterapijos užsiėmimai onkologiniams pacientams.
 
„Iš pradžių darbai šiek tiek strigo, nes trūko patalpų, oras buvo šaltas, bet problemos buvo išspręstos ir pradėjome teikti kaniterapijos paslaugą. Labai apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad žmonės viską supranta patys, jiems nereikia daug aiškinti“, – apie gerą patirtį bendraujant su Nacionalinio vėžio centro atstovais pasakojo M.Sėjūnas.
 
Jis džiaugėsi, kad pacientai yra susidomėję šia terapija, nes susirinko bent dešimties žmonių grupės. Visgi užsiėmimų pradžia buvo nedrąsi.
 
„Aišku, pradėjome nuo pažintinių užsiėmimų didelėje salėje. Reikia prisiminti, kad šuo yra didelis ir daliai žmonių kelia nerimą. Nors šuo dirba ir su mažais, ikimokyklinio amžiaus vaikais, baimės išlieka. Pirmųjų užsiėmimų metu pacientams skyrėme laiko apsiprasti, pamažu prieiti, o visiems atsipalaidavus pradėjome užsiėmimus. Be abejo, stengiamės išeiti į lauką, nes tai yra geresnė aplinka nei gydymo patalpos – jos ir nuteikia šiek tiek kitaip. Saulei šviečiant smagu pajudėti, pagulėti, pažaisti ir pabendrauti“, – komentavo M.Sėjūnas.
 
Specialistas aiškino, kad nors Lietuvoje kaniterapija yra šiek tiek nauja sritis, tačiau kitose šalyse – Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje – tai jau yra seniai taikoma praktika vėžio terapijai.
 

„Vėžio diagnozę išgirdusiam žmogui gali ypač pablogėti psichologinė sveikata, sukilti oksidacinis stresas – procedūros, chemoterapija, operacijos, pooperacinė reabilitacija yra pakankamai sudėtingi procesai. Kaniterapija padeda ir kognityvinėms funkcijoms, ir emocinei būsenai gerinti. Nors apie pusę pacientų patiria stresą, šunys yra pajėgūs jį sumažinti, – aiškino kaniterapijos specialistas, knygos „Didysis šuns šeimininko vadovas“ autorius Mindaugas Sėjūnas. – Kaniterapijoje veikia nemažai įvairiausių metodikų. Pirmoji yra labai paprasta – vien šuns buvimas šalia gali veikti kaip raminamoji priemonė.“

 
Mokslas, pašnekovo teigimu, naudoja sąvoką „emocinis užkratas“ – kai gyvūnai padeda žmonėms nusiraminti, sumažėja kraujo spaudimas, streso hormonų, kortizolio kiekis. Pasak jo, nors kaniterapijos negalima vadinti gydymu, tačiau tai yra labai naudingas sveikatinimosi būdas.
 
„Šuo žmogų tiesiog „įtraukia į gyvenimą“. Gyvūnas myli bet kokį žmogų, jis atiduoda visą save: eina žaisti, prisiglaudžia, žiūri į akis, kviečia. Apsikeitimas teigiamomis emocijomis yra labai didelis žingsnis į priekį“, – teigė M.Sėjūnas.
 
Moka elgtis ligoninėse
 
„Kol kas dar neturime komisijos, kuri testuotų kaniterapijai parengtus šunis. Mūsų šunys yra tikrinami pagal senąją tvarką Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Šunį galima pritaikyti pagal paciento dydį, charakterį, amžių. Kaniterapeutas, kaip specialistas, dirba komandoje su psichologais, psichiatrais, slaugos specialistais, ergoterapeutais ir kitais medicinos specialistais. Kartu su medikais yra sudaromi planai, tuomet vykdoma stebėsena, vadinamoji „asistuojamoji kaniterapinė gyvūnų intervencija“. Procedūrų metu renkami balai, įsivertinama, kaip veikia procesas“, – apie praktinę kaniterapeutų ir jų šunų patirtį pasakoja M.Sėjūnas.
 
Pasak specialisto, kaniterapijos šunys tinkamai apmokomi nuo vaikystės, žino, kaip elgtis su vaikais, ligoninėse, moka ramiai įeiti į palatą.
 
„Gydytojai ir pacientai gali būti ramūs, kad šunys nenutrauks jokių laidų. Net jeigu yra pastatyta lašelinė, nereikia jaudintis, kad kaniterapijos šuo užklius, pargrius ar užgaus, – kalbėjo M.Sėjūnas. – Svarbu neužmiršti, kad kaniterapijos šuo yra išmokytas būti ligoninės aplinkoje, todėl jo netrikdo tarškantys vežimėliai, metaliniai įrankiai ar kiti pašaliniai garsai. Šuniui „iš gatvės“ tokia aplinka nėra lengvai suvokiama ir artima.“
 
M.Sėjūnas užsiėmimus veda su savo šunimi Argu. Specialistas šypsojosi prisimindamas, su kokiu užsidegimu šuo lekia į darbą – to reikėtų pasimokyti ir žmonėms.
 
„Man buvo labai malonu matyti, kad išlipus iš mašinos mano šuo Argas savo noru skuodė į Nacionalinį vėžio centrą ir brovėsi pro duris, laimingas, kad gali vėl sugrįžti į darbą. Labai šaunu, kad gyvūnas pagalbininkas gali būti taip užsidegęs troškimu padėti“, – kalbėjo pašnekovas.
 
Visgi planų, norint įtvirtinti kaniterapiją Lietuvoje, dar yra nemažai. M.Sėjūno nuomone, reikėtų ruošti daugiau šunų ir juos pasitelkti pacientams gydyti.
 
„Jeigu galėčiau, padaryčiau labai daug. Pirmiausia manau, kad reikėtų steigti ne etatą, bet visą kaniterapijos centrą. Kaniterapijos šunis tikrai galima išnaudoti, nepažeidžiant jų sveikatos, būsenos ir darbo krūvio. Jeigu pas mediką apsilanko pacientas su onkologine diagnoze, tai vien šuns buvimas ramina žmogų, ypač vaiką, ir jį visai kitaip nuteikia. Kuo dažniau šunys bus įtraukiami, tuo daugiau galėsime pasiekti“, – pabrėžė specialistas.
 
Diagnozuoja vėžį
 
M.Sėjūnas pasidalino įdomiu faktu – šunys gali ne tik dirbti kaip terapeutai, bet ir nustatyti onkologinę ligą.
 
„Mano žiniomis, jau yra atlikti stebėjimai, kada šuo nustato vėžio diagnozę pagal žmogaus iškvėpto oro mėginį. Šis būdas yra efektyvesnis, negu tiriant patį vėžio mėginį. Nacionalinio vėžio centro direktorius išreiškė lūkesčius, kad netolimoje ateityje šio diagnostikos būdo sulauks ir Lietuva“, – apie galimybes pasakojo M.Sėjūnas.
 
„Šuo onkologinės ligos diagnozei yra labai geras pasirinkimas, nes gaunami labai tikslūs, aiškūs duomenys. Reikia neužmiršti, kad diagnozė nustatoma maždaug 80 proc. tikslumu. Todėl šis būdas yra ir gerokai pigesnis, nei atliekant tyrimą laboratorijoje. Būtų puiku, jeigu diagnozuojant onkologinę ligą pasitelktume ir kaniterapijai treniruotus šunis“, – sakė pašnekovas.
 
M.Sėjūno teigimu, yra žinoma, kad šunys suvokia aplinką kur kas plačiau nei žmonės, tačiau iki šiol aiškinamasi, kaip jų pojūčius galima pasitelkti medicinoje.
 
„Mokslas kol kas nėra nustatęs visų būdų, kuriais šunys mus supranta, kaip jie jaučia, „užuodžia“ mūsų stresą, kokių priemonių imasi ir kaip „diagnozuoja“. Žinoma, kad tai jie daro kvapais, liesdami paviršius bei seilėmis. Gyvūnai istoriškai ir kultūriškai bendrauja su žmonėmis akimis ir mažiau verbališkai, – pasakojo specialistas. – Kartą man asmeniškai teko galimybė pasitikrinti komunikacinius kanalus atliekant eksperimentą. Buvo labai įdomu stebėti, kaip būdamas su pacientais, šuo gali klausyti komandų be žodžių. Pacientei liepiau eiti žiūrint šuniui į akis ir bandyti vien žvilgsniu susitarti, kokią komandą jam reikia atlikti. Buvo gražu žiūrėti, kai moteris ir šuo ėjo drauge, žiūrėjo į akis ir atrodė, kad abu šypsosi.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!