Naudojami net dantų pastoje
Saldikliai vis dažniau naudojami pasaulyje: kramtomoji guma, gaivieji gėrimai, dantų pastos, net kai kurie vaistai. Kartais jų vartojame patys to nežinodami. Nors populiariausi jie yra maisto pramonėje, vaistų ir kosmetikos gamyboje stiprieji saldikliai taip pat dažnai naudojami. Tabletėse tai naudinga aktyviųjų medžiagų kartų skoniui maskuoti, taip pat saldikliai plačiai naudojami gaminant dantų pastas, burnos skalavimo skysčius, nes gerina jų skonį ir stabdo dantų ėduonį. Natūralus saldiklis steviozidas dėl gydomųjų bei raminamųjų savybių naudojamas maisto papilduose bei ekologiškoje kosmetikoje.
Išaugusi saldiklių įvairovė leidžia pasirinkti iš natūralių ir sintetinių, skirtingų kainų, skirtingo saldumo cukraus pakaitalų, tačiau jais, kaip ir visais priedais, papildais piktnaudžiauti nederėtų. Kiekvienas saldiklis turi paros normą.
 
Kurį rinktis?
Saldikliai pradėti naudoti prieš kelis šimtmečius, jų atsiradimą lėmė tokie veiksmai kaip sacharozės išskyrimas iš raudonųjų burokėlių, gliukozės sirupo gamyba iš krakmolo, bulvių ir grūdų bei jos susintetinimas. Nueitas ilgas kelias ieškant cukraus pakaitalų bei tiriant jų vartojimą, tačiau mokslas ir technologijos nuolat žengia į priekį.
Natūralus saldikliai: melasa, steviozidas, citrozė, fruktozė, laktitas, cukrinių runkelių ir kukurūzų sirupai, agavos, klevų sirupas, sorbitas, manitas yra gaminami natūraliu būdu. Vis dėlto reikia nepamiršti, jog natūralūs saldikliuose vis tiek yra cukraus ir jie nėra sveikos mitybos piramidės viršūnėje. 
Dirbtiniai saldikliai: acesulfamas K, spartamas, ciklamatas, sacharinas, sukralozė. Šie sintetiniai saldikliai yra dešimtimis, šimtais, o kai kurie – ir tūkstančiais kartų saldesni už cukrų, beveik nekaloringi ir neturi įtakos insulino gamybai, cukraus kiekiui kraujyje. Daugelio sintetinių cukraus pakaitalų organizmas negali pasisavinti, todėl jie pašalinami su suvirškintu maistu. Juos sunku tinkamai dozuoti, todėl reikia būti atsargiems ir neviršyti leistinos normos.

---

 
Kurį saldiklį rinktis, atsako:
 „Kardiolita“ gydytoja dietologė Lina Viniarskaitė:

- Jei pacientas teirautųsi, kurį saldiklį jam pasirinkti, siūlyčiau steviozidą, jis natūralus ir yra duomenų patvirtinančių jo kitas naudingąsias organizmui savybes, lyginant su kitais saldikliais. Jis yra išgaunamas iš pietų Amerikoje augančios stevijos, vadinamos medaus žole, kuri saldžiąsias medžiagas kaupia lapuose. Tik pražydus stevijai lapai nuskinami, džiovinami, mirkomi, slegiami, taip išgaunant steviozido koncentratą. Natūraliu būdu išgaunamas saldiklis šiuo metu ypač populiarus, nes yra tinkamas žmonėms sergantiems diabetu, nutukimu, širdies ir kraujagyslių ligomis, ateroskleroze ir kitomis medžiagų apykaitos ligomis, turi raminamųjų, antibakterinių savybių, gerina miegą, virškinimą, kepenų ir kasos bei smegenų veiklą. Vienas šaukštelis ryte nuskintų ar sudžiovintų lapų atstoja stiklinę cukraus. Šis augalas taip pat gerina miegą, virškinimą, kepenų ir kasos veiklą bei yra puikus antioksidantas. Įdomu, kad stevijos augalą galima auginti ir namuose.
Svarbu vertinti ar tikrai to saldiklio reikia. Viskas turi būti su saiku, tai galėtų būti alternatyva žmonėms, kuriems reikia riboti angliavandenių kiekį, tačiau verta žinoti ir tai, jog iki 18metų vartoti saldiklius išvis nepatartina“.
 
Tarp kitko:
Melasa - vienas galimų natūralių cukraus pakaitalų. Tai tirštas tamsus sirupas, kuris išgaunamas cukrinius runkelius arba cukranendres paverčiant cukrumi. Maistinė vertė taip pat išskirtinė: melasoje gausu kalcio, geležies, kalio (daugiau nei pačiuose bananuose). Teigiama, jog viskas, kas gera, galime rasti melasoje, o viskas, kas prasta, nukeliauja į rafinuotą cukrų.