Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje nusineša daugiausiai žmonių gyvybių. Mokslininkai teigia, kad maisto pramonėje vengiant naudojamų iš dalies hidrintų riebalų, kuriuos gaminant susidaro transriebalai, mirčių skaičių nuo širdies ligų galima sumažinti 20 ir daugiau procentų.
Kol kas nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos teisės aktuose transriebalų kiekis maiste nėra ribojamas, tačiau tai jau svarstoma, todėl tikėtina, kad netrukus tokie draudimai atsiras.
Etiketėse šiuo metu yra nurodyta, kad produktas pagamintas iš hidrintų riebalų, bet dar labai svarbu atskirti, kad yra hidrinti ir iš dalies hidrinti riebalai. Būtent po pastaraisiais ir slepiasi sveikatai pavojingiausi transriebalai.
Pavojus sveikatai
„Eurostat“ duomenimis Lietuva tarp kitų ES šalių pirmauja pagal mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus patarėjos Ilonos Drulytės, mokslinėje literatūroje teigiama, jog transriebalai yra vienas iš koronarinės širdies ligos rizikos veiksnių, jų vartojimas siejamas su staigiomis mirtimis nuo širdies ligų, padidinta diabeto rizika. „Transriebalai pirmiausia veikia lipidų apykaitą: mažina gerojo cholesterolio kiekį, didina blogojo, o tai turi įtakos aterosklerozės, širdies ir kraujagyslių ligų formavimuisi“, - sako I.Drulytė.
Tai patys blogiausi maisto riebalai, kur kas blogesni už sočiuosius. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad iš transriebalų gaunama energija turi sudaryti ne daugiau nei 1 procentą (tai reiškia, kad žmogui, kuris suvartoja 2000 kcal tai būtų maždaug 2,2 g transriebalų), o Europos maisto saugos tarnyba sako, kad reikia siekti, kad transriebalų būtų suvartojama kaip galima mažiau.
Moksliniai tyrimai skelbia, kad jei daugiau nei 2 procentai dienos maisto energijos gaunama iš transriebalų, rizika mirti nuo širdies ligų išauga 20–32 procentais.
Du saldainiai
Iš dalies hidrinti riebalai, kurių sudėtyje yra transriebalų, bene dažniausiai naudojami kepiniuose ir konditerijos gaminiuose: sausainiuose, pyragaičiuose, saldainiuose, konditerijoje naudojamuose glaistuose, jie neretai naudojami augalinių riebalų, pavyzdžiui, margarino, kulinarinių riebalų gamyboje. Iš dalies hidrinti riebalai naudojami greito maisto gamyboje gruzdinat maisto produktus, pavyzdžiui, vištieną, bulvytes ir pan.
„Šiuos riebalus pramonė renkasi dėl patogumo naudoti, jų tinkamumo vartoti terminas ilgesnis, patogi pusiau kieta konsistencija, atsparesni aukštai temperatūrai ir bene svarbiausias aspektas – jie yra pigesni. Institutas atliko keliasdešimt Lietuvos rinkai tiekiamų maisto produktų, kurių sudėtyje buvo nurodyti iš dalies hidrinti riebalai, tyrimus ir nustatė, kad transriebalų kiekiai juose yra labai įvairūs. Rasta ir tokių produktų, pavyzdžiui, saldainių (beje, didžiausi kiekiai buvo importuotuose), sausainių, kuriuose jų kiekiai - labai dideli.
Buvo tokių saldainių, kurių suvalgius vos du gaunama beveik pusantros dienos transriebalų norma. Beje, reikėtų paminėti, kad gerokai didesni transriebalų kiekiai dažniausiai būna pigesniuose produktuose, - sako I.Drulytė ir priduria, kad šie riebalai nėra draudžiami naudoti, tiesa, jų norma yra išties labai maža, kurią viršijus, galima sulaukti skaudžių pasekmių.
Galima sumažinti
Pramoniniu būdu gaunamų transriebalų kiekius galima sumažinti technologinėmis priemonėmis arba renkantis alternatyvius riebalus ar aliejų. Tačiau maisto gamintojai dažniau apeliuoja į tai, jog tuomet pasikeis produkto skonis, išvaizda, receptūra, ženklinimas ir, žinoma, kaina.
„Jei sumažiname druskos ar cukraus kiekį, sutinku, kad skonis gali nukentėti. Tačiau transriebalus pakeitus į sviestą ar aliejų skonis ne pablogėtų, o pagerėtų. Taip, kaina greičiausiai šiek tiek išaugtų. Kita vertus, desertai, kepiniai, tortai, saldainiai ir kitokie konditerijos gaminiai neturėtų būti kasdienio vartojimo produktai. Danija, Austrija, Vengrija, o neseniai ir Latvija teisės aktais apribojo leidžiamą transriebalų kiekį maisto produktuose.
Pagirtina, kad kai kurie maisto produktų gamintojai savo iniciatyva imasi priemonių, jog maisto gamyboje būtų naudojama mažiau transriebalų. Tačiau, kaip rodo tyrimai, kai kuriose Rytų ir Pietryčių Europos šalyse transriebalų kiekis fasuotuose produktuose per pastaruosius šešiolika metų praktiškai nesumažėjo. Todėl kiekvienam vartotojui patarčiau atidžiai išstudijuoti bent jau kasdienių maisto produktų etiketes ir rinktis tuos, kuriuose nebūtų iš dalies hidrintų riebalų“, - sako I.Drulytė.
Kas yra transriebalai?
Transriebalai būna natūralūs arba dirbtiniai. Kai kalbame apie pavojų sveikatai, minimi dirbtiniai transriebalai. Jie susidaro iš dalies hidrinant aliejų – kai skystas augalinis aliejus cheminiu būdu gamyklose kietinamas.
Etiketėse šiuo metu turi būti nurodyta, kokie hidrinti riebalai yra produkto sudėtyje: visiškai hidrinti ar iš dalies hidrinti. Labai svarbu atskirti visiškai hidrintus ir iš dalies hidrintus riebalus (ar aliejus). Būtent po užrašu „iš dalies hidrinti riebalai (ar aliejai) ir slepiasi sveikatai pavojingi transriebalai. Specialistų teigimu, visiškai hidrintuose riebaluose yra sočiosios riebalų rūgštys, o iš dalies hidrintuose – ir nesotieji transriebalai.
Europos Komisijos ataskaitoje teigiama, jog turimi duomenys leidžia manyti, kad europiečiai nedaug žino apie transriebalus – atliktas tyrimas rodo, kad tik 1 iš 3 vartotojų nurodė girdėjęs apie transriebalus ir mano, jog jie nėra sveiki. Panašus skaičius ir atsakiusiųjų į klausimą apie iš dalies ir visiškai hidrintus riebalus, tačiau vartotojai nežino, kuo skiriasi šių dviejų kategorijų riebalų poveikis sveikatai.
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: