- Norint įveikti Everestą reikalingas stiprus pasiruošimas. Kokia jūsų paslaptis?
 
- Į kalnus pradėjau eiti 2019 metų pabaigoje – iškeliavau į Himalajus, kiek lengvesnį žygį. Ten taip pat pasiekėme vieną viršūnę. Iki tol visuomet sportavau: žaidžiau krepšinį, kuris man nuo vaikystės buvo artimas. Ieškojau naujos fizinės veiklos, norėjau judėjimo, mentalinio poilsio. Po pirmos kelionės į kalnus užsikabinau, bet norėjau aiškaus plano, tikslo. Tada nusprendėme, kad reikia įkopti į visų žemynų aukščiausias viršūnes, kartu ir pasaulį pamatyti. Tada pradėjau rimtai ruoštis. Nuo grįžimo iš pirmos kelionės neturėjau daugiau nei dviejų dienų poilsio. Bėgimas, dviratis, krepšinis, tenisas ir sporto salė tapo higiena.


 
- Kaip sudarėte komandą, su kuria kopėte į Everestą? Tikriausiai ne su bet kuo gali leistis į tokią avantiūrą?
 
- Mano nuomone, kopiant į kalnus komanda nėra esminis dalykas. Esu keliavęs ir vienas, kai jau vietoje prisijungi prie naujos grupės žmonių. Kalniečiai yra kalniečiai – kalnuose svetimų žmonių nėra. Tai yra gentis. Kelionę į Everestą keturiese planavome apie pusantrų metų, vėliau vienas žmogus atsisakė. Tada atsirado Aurimas (Valujavičius – aut. past.). Man tai buvo siurprizas, nes, galima sakyti, jis prisijungė paskutinę minutę. Iš kitų jo kelionių žinojome, kad tai – užsispyręs vaikis, patyręs kitose srityse. Susitikome ir tapo aišku, kad mes – ta pati gentis, todėl nekils jokių problemų nei bendravime, nei tvarkantis su iššūkiais. Labai greitai sulipome – per 15 minučių tapo aišku, kad viskas bus gerai.
 
- Ar tokioje komandoje yra pasiskirstoma pareigomis, atsakomybėmis?
 
- Paprastai komandoje būna vienas, kuris užsiima visais organizaciniais reikalais, kiti padeda, jei reikia ką nors surasti ar nupirkti. Pagrindinis organizatorius buvo Tadas, nes jo ir veikla yra panaši, ir mes su juo daug keliavę kartu į kalnus. Visi dalinomės informacija, primindavom, ko reikia, paskatindavome, sportuodavome. Paskutiniai trys mėnesiai prieš Everestą buvo ypač sunkūs fiziškai. Sportavom du kartus per dieną, miegojom hipoksinėje palapinėje. Aš daug ruošiausi psichologiškai, nes žinojau, kad bus mirusių žmonių, trūks deguonies. Nežinojau, kaip tai paveiks mano psichiką. Visi ruošėmės išties atsakingai.


 
- Kelionės metu pykčių nepasitaikė?
 
- Ne, nė trupučio. Tiesą sakant, ten nėra kaip susipykti. Kai eini, nebendrauji – trūksta deguonies net kvėpuoti. Grįžę visi pavargę, ilsisi. Susitinki tik pavalgyti, bet jau būni pasiilgęs. Juokaudavom, traukdavom per dantį vienas kitą ir tai ypač padėjo psichologiškai.
 
- Kas buvo sunkiausia?

- Sunkiausia, vienareikšmiškai, yra laukti stovyklose – ar tai būtų poilsio, ar blogo oro dienos. Nes stovyklose vis tiek yra sunku, nesvarbu, kad nėra fizinio krūvio. Prie tokio aukščio tavo kūnas yra kankinamas: skauda galvą, silpna. Einant lengviau, nes gali mintis nukreipti į veiksmą, į sunkumą, motyvaciją. Laukimas man buvo katastrofiškai sunkus. Nelabai mėgstu procesų, man labiau patinka rezultatai.
Ir, žinoma, paskutinė – šturmo naktis. Visgi daugiau nei 8 tūkstančiai metrų. Man buvo pasibaigęs deguonies balionas. Tada supranti, koks tai iššūkis organizmui. Po keliolikos minučių be deguonies jau pradedi merdėti. Blogas jausmas – neviltis, nes nieko negali pakeisti.


 
- Ar kitą kartą ką nors darytumėt kitaip?
 
- Tikrai taip! Pirmiausia neatiduočiau tiek daug galios pagalbininkams – šerpams. Jau šį kartą nesinorėjo to daryti, bet buvome spaudžiami nesiimti jokių iniciatyvų. Kitą kartą neleisčiau jiems spręsti, kada išeiti, kiek eiti, kiek deguonies vartoti.
 
- Kaip manote, kas žmones traukia į viršukalnes? Ko jus išmokė kalnai?

- Ir labai geras, ir sudėtingas, daugialypis klausimas. Pirmiausia, kalnuose pasikeičia aplinka, žmonės, problemos. Buvimas gryname ore, atokioje, atviroje erdvėje jau yra didžiulis poilsis galvai. Problemos, kurios čia atrodo aktualios, ten tampa niekinės. Jei čia erzina, kad kas nors indų nesuplovė ar mašinos per lėtai važiuoja, ten tokie dalykai kelia juoką, nes kovoji už savo gyvybę.
Kitas dalykas – fizinis krūvis, kuomet išsiskiria dopaminas, endorfinai. Išsivalo viskas. Skaičiau, kad dvi savaites būnant didesniame nei 5 kilometrų aukštyje visiškai pasikeičia kraujo struktūra, nes prisigamina hemoglobino, eritrocitai pasikeičia, vyksta fiziologiniai pokyčiai.
Svarbiausias momentas, kad tai yra sunku. O ten, kur yra labai sunku ir kur priverti save tuos sunkumus įveikti, atsiranda daugiau laisvės, galimybių. Suvoki, kad gali kur kas daugiau, nei įsivaizdavai. Dar prieš kokius metus Everestas man atrodė kažkas nesuvokiamo, lyg knygą perskaitytum apie kitus žmones.
 
- Ar jau turite naują svajonę-iššūkį?

- Turime baigti šią programą. Kol kas esame įkopę į šešių žemynų aukščiausias viršukalnes, dar liko Antarktida, į kurią planuojame keliauti gruodžio mėnesį. Iki tol planuojame treniruočių pobūdžio keliones į kalnus, nes reikia lavinti tam tikrus įgūdžius, matau savo silpnąsias puses. Keliausiu į Kirgiziją, Italiją. Reikia lavinti kūną ir protą, kad jis priprastų prie diskomforto ir pavojų.


 
- Kuo šiaip užsiimate gyvenime? Ar turite šeimą ir ar ji palaiko įvairiuose iššūkiuose?

- Baigiau Lietuvos sporto universitetą, bet pasukau į privatų sektorių – vadovauju savo medienos apdirbimo įmonei. Turiu šeimą, tris vaikus. Du jau paaugliai, vienas man dar mažiukas – greitai sueis 10 metų. Palaikymas yra labiau tylus – neprieštaraujantis. Kai išeini į tokius žygius, natūralu, kad niekas neploja, nes visko gali atsitikti ir visko būna. Toks spaudimas, kad gal nevažiuok, nedaryk – labiau iš tėvų yra. Labiausiai jaudinasi mama, o vaikai dar nesuvokia šio pavojaus.
 
- Visgi tylus palaikymas irgi yra daug...

- Tikrai taip. Ypač ilgose ekspedicijose sunkiausia būna ne dėl savęs, o rūpi, kaip ten namie, kad ko neatsitiktų, nes negalėsiu padėti. Nors man kyla didesnis pavojus, vis tiek rūpi šeima.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!