Meilei – galas

D.Ražauskas konsultuodamas klientus pastebi: didžioji dalis skyrybų situacijų prasideda sulig įsimylėjimo, aistringo santykių etapo pabaiga. „Tada ateina šaltesnis periodas, ima kilti konfliktai. Tuomet ir būtų pats metas restartuoti santykius, padirbėti su jais, palankyti porų stovyklas, psichoterapiją, paskaityti literatūros, užsiimti įvairiomis technikomis“, – skatina nepraleisti svarbaus momento psichologas ir priduria, kad visgi retas tai padaro.
 
„Šiuolaikinių žmonių bėda, kad ištikus pirmiems sunkumams jie greitai pasiduoda ir skubotai lekia į skyrybas. Ne visi, bet dalis tikrai“, – sako D.Ražauskas.
 
„Kita švytuoklės pusė – nesveikai prisirišę vienas prie kito partneriai, – atkreipia dėmesį jis. – Net jei santykis tragiškas, yra rimtos priklausomybės, smurtas ir kas tik nori, kažkuris ar abu taip prisirišę, kad nors ir nesistengia dėl santykių, sėkmingai daug metų vienas kitą ėda. Jie išbalansuoja vienas kitam nervų sistemą, kenkia sveikatai, trumpinasi gyvenimą, bet nesiskiria.“
 
D.Ražauskas teigia, kad daugelis porų yra kažkur tarp šitų dviejų variantų. O ar yra vilties dar atgauti santykių žavesį ir juos prikelti naujam gyvenimui? Pašnekovas pažadų nežarsto: yra matęs ir sėkmės, ir nesėkmės istorijų.
 

„Tenka pripažinti faktą, kad kai kurias santuokas super sunku išsaugoti, net jei abu to nori. Per daugelį metų abu prikaupę tiek neapykantos, įžeidę, susižaloję, susigadinę sveikatą, vienas gal jau turi meilužį ar meilužę, kad gyvenimas kartu tiesiog neįmanomas. Kai tokie žmonės kreipiasi pagalbos, jiems iš tiesų sunku padėti išsikapstyti, nes tai jau užleistas atvejis“, – konstatuoja psichologas, asmeninio tobulėjimo treneris Darius Ražauskas.

 
Neturi kantrybės
 
„Dažniausiai pas mane ateina žmonės ir sako: mes jau viską išbandėme. O realiai, pavartė pusę vienos knygos ir nuėjo į dvi konsultacijas. Tai tas „viską pabandėm“ iš tiesų reiškia, kad nieko rimto jie nebandė ir nedarė“, – kalbėjo psichologas.
 
Jis konstatuoja, kad žmonių nenoras vargintis dėl santykių išties kiša koją siekiant rezultato. „Jie verčiau trumpai pabando ir nepavykus iš pirmo karto liaujasi stengtis toliau. Įsivaizduoja, kad ką nors truputį padarysiu ir trisdešimt metų klostęsi santykiai bei formavęsis charakteris ims ir pasikeis. Taip nebūna“, – realistiškai mąstyti kviečia D.Ražauskas.
 
Gal geriau vienam?
 
Jei tiek triūso laukia kiekvieno, įklimpusio į meilės liūną, gali kilti pagrįstas klausimas: ar beverta išvis leistis į santykius? Darbas sunkus, o rezultatas neapibrėžtas... D.Ražauskas neabejoja – kurti santykius verta. Tačiau į tai reikia žiūrėti rimtai ir puoselėti juos nuo pat pradžių, nelaukiant, kol krizė pasieks neregėtas žemumas.
 
„Atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie tik pakartoja visiems žinomą tiesą, kad žmogus yra socialinė būtybė, o vienišumas – vienas labiausiai senatvę artinančių ir psichinę bei fizinę sveikatą žalojančių, keliančių vidinį stresą veiksnių“, – neigiamus vienatvės aspektus vardijo pašnekovas.
 
Tiesa, jis neatmeta ir kito kelio. „Tie patys moksliniai tyrimai rodo, jog nebūtina turėti antrą pusę, norint išvengti neigiamų vienatvės sukeliamų veiksnių. Svarbu turėti bendruomenę, kur patenkinami socialiniai poreikiai, dalyvauti savanoriškoje veikloje, turėti draugų, su kuriais galima apsikeisti naujienomis, kartu praleisti laiką. Svarbiausia, kad gautume gyvo bendravimo, palaikymo. Tikrai įmanoma visiškai gerai jaustis ir turint gerų bičiulių ratą greta“, – sutinka D.Ražauskas.
 
Jis pastebi, kad esama žmonių, kurių subtilios charakterio savybės, o kartais praeities traumos ar tiesiog egoizmas niekaip nedera su gyvenimu šeimoje. „Yra tokių, kurie su kuo begyventų, anksčiau ar vėliau susipeš. Tokiems gal tikrai geriau būti vieniems, nes šeimai reikia pasiruošti, psichologiški subręsti“, – mano D.Ražauskas.
 
Neištikimybė – tai naujos galimybės
 
O ką daryti, jei gyvenimas kaip gyvenimas, bet staiga, lyg iš niekur nieko, drioksteli žinia apie partnerio neištikimybę? D.Ražanauskas pastebi, kad neištikimybė iš niekur neatsiranda. Paprastai iki jos einama ne vienerius metus, tačiau tokia „naujiena“ bet kuriuo atveju yra didelis sukrėtimas.
 
„Neištikimybių esu matęs ne vieną šimtą. Iki šiol nesu apie tai nieko taikliau girdėjęs, kaip vieno mano dėstytojo apibūdinimą, kad neištikimybė – maksimalių galimybių taškas. Nuo jo galime arba dar labiau degraduoti, arba kaip tik kilti į viršų. Be abejo, tai – sudėtingas, skaudus ir galingas psichologinis procesas, ypač išduotajam“, – supranta D.Ražauskas.
 
„Į neištikimybę žiūriu kaip į bet kurį labai skaudų įvykį, kaip artimo žmogaus mirtis, avarija ir kiti dalykai, kurie priskiriami sukrečiančių įvykių kategorijai. Tačiau visi maksimalūs sukrėtimai gali būti maksimalių galimybių taškas keisti savo gyvenimą. Kai skauda, kai blogai, atsiranda vidinė motyvacija neigiamas emocijas perdirbti dirbant su savimi“, – pastebėjo D.Ražauskas.
 
Toli gražu ne visiems pavyksta šitaip susidoroti su sunkiomis gyvenimiškomis patirtimis. „Daug žmonių renkasi ne tobulėjimo, sveikimo kelią, o pykčio kelią. Pasiduoda mąstysenai, kad, štai, jis ar ji neištikima, bloga, dabar niekinkime ją. Kiekvienas renkasi – tobulėti ar nekęsti. Visada galima bambėti, verkti parkritus ant sofos ir kaltinti visus, koks neteisingas yra Dievas ir net nebandyti toje tamsoje surasti šviesos“, – kalbėjo D.Ražanauskas.
 
Net sutiktų kartoti
 
„Žinau žmonių, kuriuos neištikimybė privertė sukrusti, permąstyti savo gyvenimą. Jie pradėjo patys stengti, sportuoti, lankyti terapijas, tobulėti, užsiimti naujomis veiklomis. Netgi suprato, kad nepaisant to, kas įvyko, nori abu stengtis vienas dėl kito. Gyvenimas taip pasikeitė į gera, kad net po penkiųdešimties metų pasakojo, jog partnerio neištikimybė buvo geriausias dalykas nutikęs jų gyvenime, supurtęs snaudžiančią šeimą ir patį žmogų“, – pasakojo D.Ražauskas.
 
„Tokiais atvejai man įdomu paklausti, ar sutiktų kartoti šį kelią, jei viską reikėtų patirti iš naujo? Kai kurie sako, kad sutiktų ir aiškina tuo, kad niekas daugiau nebūtų galėjęs pažadinti jų pokyčiams“, - kalbėjo psichologas.
 
Tai gal vis dėlto tos neištikimybės kartais reikia? „Oi, tikrai ne! Jokiu būdu neskatinu neištikimybės kaip terapijos ar gijimo formos. Ji nėra gerai, tiesiog kai tas negatyvus įvykis jau nutikęs, noriu pakviesti įžvelgti pozityvą, nes visad galime rinktis – ar būti auka, ar tapti mokiniu, atleisti ir judėti pirmyn“, – prašė nesuprasti jo klaidingai D.Ražauskas.
 
Jis teigia, kad sau tokios sunkios pamokos tikrai nelinkėtų. Sukūręs gražią šeimą daugelio tautiečių įkvėpėjas atkreipia dėmesį, kad niekas iš anksto negali būti garantuotas, kaip seksis išbūti krizės akivaizdoje. „Labai tikiuosi, kad pakaktų jėgų. Gal padėtų matytos patirtys, ypač įkvepiančios. Nelabai daug tokių atvejų, bet turiu tikėjimą, kad viskas įmanoma“, – teigė pašnekovas.
 
Atleisti, ar... pasiųsti?
 
Ar įmanoma atleisti partneriui ir bandyti klijuoti skilusią santuokos puodynę?
 
„Aš nesakau, kad reikia atleisti. Žmogus turi nuspręsti pats, pagal tai, ką jaučia viduje. Nes ką tai reiškia atleisti? Tai bandyti kitaip gyventi, kurti gražesnį santykį, o tam reikia išsiaiškinti problemos šaknis, stengtis, priimti pagalbą. Reikia įvertinti, koks tas atleidimo tikslas, ar esi pasiruošęs stengtis, kad santykis pasikeistų?“ – retoriškai klausė D. Ražauskas.
 
„Jei nori iš tiesų spręsti problemą, turi pakeisti mąstymą, veiksmų algoritmą. Iš praktikos ir žiūrėdamas į kitas poras matau, kad tai – tikrai rimtas, ilgalaikis darbas. Galima restartuoti, tapti darnia pora kaip niekada iki tol, stebuklų būna, bet ar kiekvienam reikia iškart skubėti bėgti ir taikytis – nežinau“, – pripažįsta psichologas.
 
Galimas sprendimas
 
„Pirmiausia reikia įvertinti, ar užteks energijos pabandyti atkurti šeimą. Jei jaučiu nuoskaudą ir neapykantą, noriu tik verkti ir pykti, vargu ar ką duos skubotas bandymas atleisti. Sprendimas būtų kokį pusmetį praleisti atskirai, nusiraminti, pažiūrėti, kaip gyvenasi vienam, kitam... Gal pakeisite nuomonę, susitiksite, nuspręsite pabandyti. Žinau atvejų, kai pavyko, žinau – kai ne“, – kalbėjo D.Ražauskas.
 
„Tačiau jei klaustumėte ar verta – sakyčiau verta. Ypač jei tai – senas santykis, yra vaikų, užgyventas bendras turtas. Tai rimti dalykai, kur investuota pusė gyvenimo, kodėl nepabandyti? Kam vertingiausią savo investiciją lengvai paleisti?“ – susimąstyti kvietė pašnekovas.

Projektas „Pagalbos tiltai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 12 tūkst. eurų




Partneriai: