Pi­lie­tišku­mas ug­do­mas pa­mažu

„Il­gą lai­ką gy­ve­nu­si ag­re­sy­viai vi­suo­me­nė ne­ga­li per vie­ną die­ną tap­ti so­cia­liai at­sa­kin­ga“, – pa­ste­bė­jo psi­cho­lo­gė, „Lie­tu­vos drau­di­mo“ pyk­čio ke­liuo­se val­dy­mo kon­sul­tan­tė Eg­lė Ma­sals­kie­nė. Pa­sak jos, vie­na psi­cho­lo­gi­jos te­ori­ja, siū­lan­ti skirs­ty­ti žmo­nes pa­gal men­ta­li­te­tą, tik­ruo­ju pi­lie­tiš­ku­mu įvar­di­ja aukš­čiau­sią žmo­gaus kaip as­me­ny­bės au­gi­mo eta­pą, kuo­met rū­pi­nan­tis ki­tais pa­si­rū­pi­na­ma ir sa­vi­mi.

„Tai – eko­lo­giš­kas po­žiū­ris į vi­suo­me­nę. Pa­da­rius ge­rą dar­bą – in­for­ma­vus ati­tin­ka­mas ins­tan­ci­jas apie ne­blai­vų eis­mo da­ly­vį ar­ba pa­si­da­li­nus at­lie­ka­mu at­švai­tu – ne­bū­ti­na ti­kė­tis iš­kart su­lauk­ti at­sa­ko. Gal­būt pra­si­su­kus ne­ma­žam žmo­nių ra­tui tai su­grįš ta­vo vai­kui ar ki­tam ar­ti­ma­jam“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė.
Ta­čiau to­kį su­vo­ki­mo ly­gį ga­li­ma pa­siek­ti tik pa­ma­žu.
 
El­ge­sį le­mia ir cha­rak­te­ris
Sie­kiant di­din­ti tar­pu­sa­vio su­vo­ki­mą ke­ly­je svar­bu ne tik ak­ty­viai elg­tis ki­tų eis­mo da­ly­vių at­žvil­giu, bet pir­miau­sia at­si­gręž­ti į sa­ve. „Is­to­riš­kai su­si­for­ma­vo po­žiū­ris, jog nu­ti­kus au­to­įvy­kiui kal­čiau­siu lai­ko­mas au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas, ta­čiau jo­kiu bū­du ne pės­čiasis. Vy­rau­ja toks įsi­ti­ki­ni­mas, kad vai­ruo­to­jai tu­ri bū­ti la­biau at­sar­gūs ir pa­si­rū­pin­ti sau­gu­mu, o pats ga­liu ei­ti „kur pa­puo­la“. Juo la­biau re­tas ku­ris pės­čiasis bai­mi­na­si dėl gre­sian­čios bau­dos“, – aiš­ki­no E.Ma­sals­kie­nė.

Ji pri­dū­rė, kad pės­tie­ji kaip sa­va­ran­kiš­kos trans­por­to prie­mo­nės ne­įsi­są­mo­ni­na ir dvi­ra­čių. To­dėl drą­siai iš­žy­giuo­ja prieš at­va­žiuo­jan­tį dvi­ra­tį gal­vo­da­mi, kad jam leng­viau su­sto­ti nei au­to­mo­bi­liui. O juk yra prie­šin­gai – stai­giai prieš per­ėją stab­dy­da­mas dvi­ra­tin­kas ga­li pa­tir­ti trau­mą.

Ko­dėl mes ne­si­rū­pi­na­me sa­vo sau­gu­mu, le­mia ir kul­tū­ri­nė nuo­sta­ta – „el­giuo­si, taip kaip ir ki­ti“. Be to, ski­ria­si ir žmo­nių po­žiū­ris į tai, kas yra sau­gu­mas. „Vie­ni vi­suo­met el­gia­si la­bai at­sar­giai, ne­ina per ar­ti ša­li­gat­vio kraš­to ir kt. Jie la­biau pa­si­rū­pi­na sa­vi­mi ir ke­ly­je. Ta­čiau yra ir to­kių, ku­rie tie­siog pa­si­kliau­ja sėk­me. Ga­li­ma sa­ky­ti, ši­to­kį el­ge­sį nu­le­mia ir cha­rak­te­ris“, – pa­ste­bė­jo psi­cho­lo­gė.
 
Mo­ko tik as­me­ni­nė pa­tir­tis
Dar vie­nas mo­men­tas – ne­tu­rin­tis vai­ra­vi­mo pa­tir­ties žmo­gus ne­ga­li su­pras­ti vai­ruo­jan­čio­jo trans­por­to prie­mo­nę.
„Pa­vyz­džiui, nie­ka­da ne­vai­ra­vu­siai vy­res­nio am­žiaus mo­te­riai nė į gal­vą ne­at­ei­tų, kad au­to­mo­bi­lio švie­sos ga­li jos lai­ku ne­ap­švies­ti, kai ji ei­na tam­siai ap­si­ren­gu­si nak­tį kel­kraš­čiu. O vai­ruo­to­jui pa­ma­čius žmo­gų, kai li­ko du met­rai, ir pa­suk­ti vai­rą į ša­lį jau yra su­dė­tin­ga, – aiš­ki­no E.Ma­sals­kie­nė.

- Žmonės yra plačiai informuojami apie saugų, atsakingą elgesį kelyje, dažnai puikai žino, kad reikia užsisegti atšvaitą. Tačiau vis dėlto tik tam tikroje, netgi avarinėje, situacijoje susidūręs asmuo gali išties tai įsisąmoninti.“ 
To­dėl, psi­cho­lo­gės nuo­mo­ne, ver­tin­ga bū­tų tie­siog gat­vė­se su­teik­ti ga­li­my­bę nau­do­jant spe­cia­lius aki­nius kom­piu­te­ry­je tam tik­ras su­mo­de­liuo­tas si­tu­a­ci­jas pa­ma­ty­ti ki­to da­ly­vio aki­mis.
 
Efek­ty­viau­sia – mo­ky­ti nuo mažens
Sie­kiant su­ma­žin­ti ne­lai­mes da­bar pa­si­tel­kia­ma daug ini­cia­ty­vų – įvai­riais ka­na­lais tran­sliuo­ja­mos so­cia­li­nės re­kla­mos, at­švai­tų da­li­ni­mo ak­ci­jos, pla­ti­na­mi in­for­ma­ci­niai lei­di­niai, or­ga­ni­zuo­ja­mi mo­ky­mai ug­dy­mo įstai­go­se.
Pi­lie­tišku­mui ug­dy­ti la­bai svar­bu pa­ska­tin­ti ir ak­ty­vius ap­ta­ri­mus vi­suo­me­nė­je – in­ter­ne­te ar gy­vai, vai­ra­vi­mo ar pa­pras­to­se mo­kyk­lo­se.

Žmo­gaus nuo­sta­tos daug dažniau kei­čia­si tik sa­vo požiūrį išsa­kant gar­siai ir dis­ku­tuo­jant.
„Ki­tas ke­lias – dirb­ti su vai­kais. Aišku, tai – il­gas pro­ce­sas, vai­sių duo­dan­tis tik po ko­kių 20 me­tų, ta­čiau efek­ty­vus. Išmo­kius nuo mažens pi­lie­tiškai re­a­guo­ti kas­die­nėse si­tu­a­ci­jo­se, at­skir­ti skun­di­mą ir in­for­ma­vi­mą, ieško­ti būdų išspręs­ti vi­suo­me­nei opią pro­ble­mą, ga­li­ma ti­kė­tis ir so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės pa­di­dėji­mo ke­liuo­se “, – sa­kė spe­cia­lis­tė.¬

---

Komentaras
Su­si­sie­ki­mo mi­nist­ras Ri­man­tas Sin­ke­vi­čius:

- Nors žu­vu­sių­jų eis­mo įvy­kiuo­se kas­met ma­žė­ja, vis dar ne­trūks­ta blo­go el­ge­sio pa­vyz­džių ke­liuo­se. Ne­ži­nia, ar vi­suo­met do­ras ir są­ži­nin­gas eis­mo da­ly­vis, pa­ma­tęs ke­ly­je šiurkš­čiai pa­žei­džian­tį tai­syk­les as­me­nį, ga­li jį pa­veik­ti ar su­lai­ky­ti. To­dėl ma­tant pa­vo­jin­gai be­si­el­gian­tį, rei­kė­tų in­for­muo­ti tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas.

Ta­čiau ne­de­rė­tų eis­mo da­ly­vių kul­tū­ros ug­dy­mą su­pras­ti ties­mu­kai, tik kaip pa­žei­di­mų ir baus­mių sis­te­mą. La­bai svar­bios ne tik nuo­bau­dos ar sank­ci­jos pra­si­žen­gu­siems, bet ir švie­tė­jiš­kos pre­ven­ci­nės prie­mo­nės vi­siems eis­mo da­ly­viams. Sau­gaus eis­mo eks­per­tai su­ta­ria, kad 85–90 proc. eis­mo įvy­kių prie­žas­čių yra žmo­giš­ka­sis fak­to­rius – žmo­giško­jo el­ge­sio klai­dos.

Pro­gra­mų ir ren­gi­nių, ku­riais sie­kia­ma ug­dy­ti eis­mo da­ly­vių pi­lie­tiš­ku­mą – dau­gy­bė ir ti­kė­ti­na, at­ei­ty­je jų tik dau­gės. Ga­liu pa­mi­nė­ti pra­tęs­tą ini­cia­ty­vą „Sau­go­ki­me vie­ni ki­tus ke­ly­je“, kon­kur­sus ,,Sau­go­ki­me jau­nas gy­vy­bes ke­liuo­se“. Be to, per pas­ta­ruo­sius ke­le­tą me­tų Lie­tu­vos ka­len­do­riu­je at­si­ra­do ne­ma­žai at­min­ti­nų die­nų, su­si­ju­sių su eis­mo sau­gu­mu.
Be­je, no­riu pri­min­ti, kad ki­tą­met įsi­ga­lios nau­ja­sis ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­sas ir nuo­bau­dos už gru­bius Ke­lių eis­mo tai­syk­lių pa­žei­di­mus bus kur kas griež­tes­nės.