Nuvilsiu gedėtojus. Popierinė spauda nesiblaško konvulsijose. Ji tiesiog apsivalė. Rinka - nedidelė, tad ir laikraščiai išliko tie, kurie turi savo skaitytoją. Taigi įtaka ir išgyvenimo šaltiniai persiskirstė. Tų, kurie iš laikraščių darė reklaminius bukletus arba, atvirkščiai, tenkino pačius žemiausius skaitytojo instinktus, tiesiog nebereikia. Kaip neliko savininkų, manančių, kad „parašyti rašinėlį“ gali bet kas. Nuolat kyla ir slūgsta diskusijos, kas išliks - laikraščiai ar portalai. Jos tuščios - geriausia abu. Kiekvienas turi savo nišą, tik vartotojas spręs, kiek ilgai ji bus. Laikraščių niekam nebereikia? Niekai. Skaitytojai vertina. Valdžia bloga? Ji ir neturi būti gera profesijai, kurios misija ginti visuomenės interesą. Tačiau valdžia spaudą gerbti ir su ja skaitytis privalo. Žurnalistikos vilkui geriau rankos į nasrus nekišk - nukąs ir net neapsilaižęs išspjaus. Laikraštis ne tik musę užmuša, jis gali iš žvirblio padaryti erelį ir, atvirkščiai, iš liūto - apgailėtiną hieną.

Valdžia turi ko stebėtis. Ypač buvusi naktinė - konservatoriaus Andriaus Kubiliaus ir tautos prisikėlėlio, tuometinio Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Spaudai taip užveržė kilpą, kad pilvas su stuburu sulipo. Apdėjo mokesčiais: viską, kas susiję su leidyba, pabrangino. Laikraščių kiekis ženkliai sumažėjo. Geri žurnalistai tapo ministerijų klerkais viešiesiems ryšiams, kavinių savininkais ir mokytojais. Į jų vietą stojo žali, užtat pigūs. Nuo to laiko politikai pradėjo nebesuprasti rinkėjų. Nes šie ėmė domėtis tais, kurie šoka, dainuoja, sportuoja arba demonstruoja papus. O ką?

Turime problemą, kurią galima įvardinti 60+. Jų nedaug. Dėl didelio valdžios troškimo, apsirgusių ypatingu Alzheimeriu. Todėl vis dar gyvenančių laike, kai nebuvo jokių internetų, todėl prie spaudos kioskų rikiuodavosi eilės naujienų ištroškusių skaitytojų, o laikraščiai kainuodavo kapeikas ir pašto dėžutės lūždavo nuo spaudos. Reklamos kaip ir konkurencijos - dviejų kapitalizmo slibino galvų - nebuvo. Vietoj to - redakcijose nustatytas etatų skaičius, eilė į partiją, užtikrintos algos ir paketai. Apie partinius bosus - gražiai arba nieko, apie daugiastaklininkes - jautriai, apie spekuliantus - su panieka ir bjauriai. Persėdęs į valdišką automobilį, toks veikėjas pasijunta anų laikų bosas ir pradeda tikėti, kad jo delnas stebuklingas. Visi iš jo minta.

Alzheimerio pažeistos mintys apie žiniasklaidą rinkėjui, ypač tam, kuris skaito, todėl įjungia kritinį mąstymą, keistos. Nevyniosiu į vatą - kvailos. Partijos sako tą patį - rinkėjas nori naujų veidų. Gal tiesiog - kitokio elgesio, mokėjimo nusileisti ant žemės ir pagyventi kaip visi. Po rinkimų į savivaldybes jos ūmiai puolė ieškoti jaunų žmonių, kurie turėtų savo smailiais užpakaliais uždengti daugelį metų išsėdėtas duobes. Šie politikai į žiniasklaidą žvelgia atidžiai. Ligos pažeistam funkcionieriui kiekvienas pirstelėjimas - labai svarbus. Jam atrodo, kad žurnalistai būtinai tai turi vaizdžiai aprašyti, o skaitytojai - perskaityti. Pardon, sako redaktorius, nei jūsų, nei kita partija nėra laikraščių savininkai. Niekam neįdomu, dėl ko jūs eilinį kartą stanginotės. Žurnalistas turi nepatogių klausimų... Nesupranta. Tai liga ant smegenų uždeda matricą, kuri atsuka tuos laikus, kuomet būti valdžioje reiškė turėti po padu spaudą.

Saldus vaizdelis - redaktorius šluosto šaltu prakaitu išpiltą kaktą ir sekiodamas tarsi užhipnotizuotas rodomąjį pirštą, atsiprašinėja. Pacientas visada teisus. Bent jau sau. 
Man 50+. Ligos simptomus taip pat jaučiu. Tik kitokius? Argi ne diagnozė nuolat tikėti, kad su valdžia galima diskutuoti ir ji nepurkštaus dėl ne taip, jos manymu, pasakyto žodžio. Reikėtų pasirodyti specialistui, nes siautė Sąjūdis - kai pinigai nesvarbu, valdė tik idėjos. Dabar, ačiū Dievui, viskas susitvarkė. Supratau, kad kuo daugiau nori laisvės, tuo ji brangiau kainuoja. Todėl dar miniu Spaudos dieną prie darbo stalo. O kas po to? Jeigu bus gerai - švęsime skaitytojo dieną. Jei ne - žiūrovo. Arba - tinklaraštininko.
Kai nieko nebeliks - tuomet kiauros bačkos. Ant jos užsilipus galima pradėti viską iš pradžios.