Prieš metus, tiksliau, sausio 7 dieną, kalašnikovais ginkluoti broliai Saidas ir Cherifas Kouachi įsiveržė į Prancūzų satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir nušovė aštuonis savaitraščio darbuotojus, du policininkus ir dar du vyrus. Milijonai paryžiečių ir miesto svečių ėjo demonstracijoje, spausdami prie krūtinių plakatus su užrašu „JeSuisCharlie“.
Buvau tarp tų 7,5 milijono pirmojo leidinio po žudynių pirkėjų. Eliziejaus laukuose, kur virtinė kavinukių. Staliukai nukloti tarsi žaliomis staltiesėmis - tokios spalvos pirmasis puslapis... Įvairiakalbė publika suprato vienas kitą, linguodami galvas, pirštu rodydami karikatūras, truktelėdami pečiais... Užvakar prie buvusio redakcijos biuro Prancūzijos prezidentas Francois Hollande atidengė memorialinę lentą. Aišku, kad ne pranašo Mahometo karikatūroms. Žodžio laisvės simboliui - nedideliam satyriniam savaitraščiui.
Pas mus dėl tokių aukštų tikslų, ačiū Dievui, nežudo. Todėl data praslinko tyliai. Lietuviai sėdi namuose ir žiūri specialiai jiems skirtas 24 valandas. Bent jau pastarojo meto įvykiai tą sako. Pagal matytus siužetus tvatija vienas kitą. Neieškokim motyvų. Gelbėtojos neateis į kiekvieną trobą, be to, jos turi savų rūpesčių.
Mėlynus, vandens nemačiusius snukius daužyti nieko nekainuoja... Kaip ir silpnesnę pusę, vaikus, laukan varyti. Psichozės apimtas budulis dabartį ir ateitį nugramzdino šulinyje. Vis naujos nesibaigiančio serialo - kas papasakos baisesnę istoriją - serijos. Lietuva, pakišusi kojas po užpakaliu, stebi.
Niekas, net pati blogiausia žinia neišgins piliečių į gatves. Vieninteliai sargybiniai - internetiniai komentatoriai, kurių balsas eina tiek toli kiek vištų. Sprendžia valdžia. Televizorius parodys. Inteligentijos jame labai mažai. Ji - neįdomus tarpsluoksnis, toks neapibrėžtų paslaugų teikėjas. Kaip koks gajus kurmis. Įdomu tokiam statyti spąstus. Būna, kad įkliūna. Nors dažniausiai išsirausia aplinkui taką ir vėl orą lauke su nosim gaudo.
Tai kas, kad jau dešimtį metų psichiatrai plėšo chalatų skvernus - visuomenės psichikos sveikata pavojuje. Savižudybių skaičiumi nuolat pirmaujame ir nesiruošiame užleisti pozicijų. Tiesa, patys save ir aplenkiame. Alkoholio išgeriame tiek, kad tuščiais buteliais tuoj pasaulį apmėtysime. Pirmas žingsnis - nebepardavinėti bambalių degalinėse taip dėjo per pakinklius politikams ir strategams, kad lyg ir susimąstė. Tariasi, aiškinasi, žada kažką spręsti.
Nagi parenkite, kol dar liko europinių pinigų, normalią švietėjišką, su realia pagalba kaimui programą. Ne patys. Pasikvieskite tuos, kuriuos purto dabartiniai įstatymai, nes jų geri pasiūlymai trūnija valdininkų stalčiuose. Turime protingai dirbančių narkologų, psichiatrų, galų gale traumatologų. Raskite nors kelis pavargėlius, kurie normaliai kojas po keturiasdešimtmečio kilnoja ir nėra sukrypę, kaip jų netaisytos šimtmetį tvoros.
Dar reikėtų šeimos gydytojų ir apskritai medikų, dirbančių kaime. Kaip toj dainoj, ne žodžiais, o darbais Tėvynę mylinčių. Nusipelniusius ataskaitų rašinėtojus, nepakeičiamus organizacijų prezidentus sukvieskite į kitą kabinetą. Tegul sau posėdžiauja... Šalia įdomių medikų pritaptų energingi kultūros, sporto, švietimo žmonės. Kodėl gi ne?
Šiaip jau protinga, be to, demokratiška paklausti rinkėjų. Pareitinguoti, kaip kad skirstome į stulpelius partijas ar politikus. „Ar jūs jomis tikite?“ - klausia šie. Politikams tiktų speciali formuluotė: „Ar pats įsitikinęs, kad nemeluoji?“. Nėra ko ant jų pykti. Laikai tokie, kad mažai kas tiesą sako. Juolab už dyką.
Žiniasklaida padės? Kurgi ne. Tai anksčiau, aš dar atsimenu tuos laikus, kiekviename laikraštyje populiariausia rubrika buvo „Po to, kai rašėme“, kuriame pateikdavome faktus, kas konkrečiai padaryta. Dabar labiau tiktų „Nė velnio nepadaryta“. Dovanodavo plunksnakotį už „aštrią plunksną“. Dabar tiktų nebent auksinis kiaurasamtis. Semi, semi, o jis vis tuščias. Kaip ir tas „auksas“. Nagu pabrūžinsi ir atsilups plėvelė. Made in China.
Todėl protingi tyli, nors nesąmonės akis bado. Koks nors vadovas pasiskųs, kad nėra specialistų, bus kaltas, kad neranda. Nors tiesa ta, kad visos ekonomiškai silpnos šalys išstumia jaunus žmones į labiau pasiturinčias. Taip pas mus ir vyksta. Išvažiuoja energingi. Tokia pat didelė nelaimė, kad esame nepatrauklūs, pas mus nenori gyvenimo kurti net karo nualinti pabėgėliai.
Atrodė, taip paprasta. Optimizuosime, klasteriuosime provinciją ir... sutaupysime ateičiai. Su kuoka per kaimus. Vietoj socialinių paslaugų - bambalį į dantis. Dabar ir tą atima. Ko norėti? Kad Saviečių bendruomenės seniūnas apie vieną iš daugelio kalbėtų kaip apie išskirtinį. Abstinencinė psichozė - ne naujiena. Va, nebūtų atsitikusios tragedijos ir vėl išauštų eilinė diena Saviečiuose.
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: