Todėl sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, tikėtina, išbus visą kadenciją ir tuo nušluostys nosį visiems iki jo valdžiusiems įdirgintą sistemą. Netikėti pareiškimai, minčių vingiai, konkursai, rotacijų teismai, o dabar dar ir įstaigų reitingavimai. Tarsi nutraukto laido su kibirkščiuojančia srove kaišiojimas lizdiniu taškiniu būdu. Pačirška vienoje vietoje, apsipranta su skausmu, nurimsta. Žiūrėk, jau kitur spiegia, nusideginę nagus. Ir nieko. Verygos balsas kaip visų gyvūnėlių dresuotojų ramus, net atlaidus. Tokia išlaikyta šypsenėlė. Nebūtų mokęsis psichiatru. Žino, jog panikos priepuoliai nuo graužikų fobijos ateina ir praeina. Svarbu su pacientu kalbėti ramiu tonu ir visada sakyti, kad viskas bus gerai. Kas gerai? Na, viskas. Absoliučiai viskas.
 
Štai mažosios rajonų ligoninės nenori savo noru skelbti kapituliacijos. Merai iš jų reikalauja dirbti ir dar taip, kad vietinė bendruomenė būtų patenkinta. Aukščiausiu lygiu. Vadovas turi užtikrinti, kad jeigu koks vietinis VIP'as užsimano, greituoju būdu jį būtinai turi priimti viena iš dviejų pagrindinių. Štai tau, boba, ir klasteris. Šou su maišiukais, naudingomis pažintimis ir pasilankstinėjimais must go on. Paslaugų rajone gali teikti tiek, kiek valdžia leidžia. Norma tokia, kad užtektų ubago terbai, ir ta privalo būti pasiūta su skyle. „Kur jaunimas, specialistai?“ - reikalauja vietos stebėtojų tarybos. Dar viena viršininkų rūšis. Nurodinėja, nors apie sveikatos apsaugą ne vienas žino tiek, kiek uošvienė, būdama blogos nuotaikos, pribambėjo.
 
Didesniems visada geriau. Nors patvirtintas valstybės biudžetas verčia abejoti, kad kalėdinės šypsenos per įstaigų vakarėlius ilgai laikysis. PSDF rezervo maišas, kuris kitų metų pabaigoje gali būti beveik 600 mln. eurų, taip ir liks nepraardytas. Valdantieji, įsikibę į mazgą, neleido atrišti. O juk vienas niekingas šimtelis milijonų, kuris per metus iššvaistomas nežinia kam - ir neatsakyti klausimai išsitrintų kaip nebuvę. Kompensuojamųjų vaistų kainynas vėl pasidarytų įdomus vežėjams. Valstybinė ligonių kasa atgautų išdidumą. Nebeskambinėtų prašydama dalyvauti konkursuose ir mušti kainas, kaip kad lietuviai vieni nori. Europos verslas krizena iš tokio stanginimosi. Užtektų ir pažadui didinti medikų algas įvykdyti taip, kaip buvo tartasi.
 
Bet mūsų valstybės politika moralinius skrupulus geriau praris, negu juos demonstruos po rinkimų. Pažadų šita, kaip, beje, ir kitos, valdžia tiesiog negali tesėti. Nes... toks gyvenimas. Duosiu neduosiu žaidimas populiarumo nepraranda. Mažiau patinka, bet reikia žaisti demokratiją. Derėtis su vadinamaisiais socialiniais partneriais. Su profsąjungomis. Ypač lojaliomis, geriausiai dešimtmečiais vešinčiomis, dar geriau vieno amžino prezidento uabiukais. Naujokai tegul rėkia už durų. Nereikia čia jokių Odontologų rūmų su savomis taisyklėmis, nei Gydytojų namų. Et, nusprendžia valdžia, kas prieš - tas opozicijos nusamdyti. Tegul eina Kudirkos aikštėn, į feisbukus, instagramas, jeigu nepasakyt riebiau. Ministerijos koridoriuose, tuo labiau kabinetuose kalbama mandagiai, taisyklinga lietuvių kalba, pageidautina pašnibždomis, ritmiškai linksint galvą. Sunku, bet išmokti galima.
 
Algų klausimas keliasi ant žiurkyčių ilgų uodegų į kitus metus. Nuojauta sako, kad bus karšta.
Iš kitos pusės, veiks naujas dar niekada nebuvęs Lietuvoje alternatyvios medicinos įstatymas. Jis leis nepatenkintus paversti raganomis ir piktaisiais burtininkais. Net išduos licencijas dirbti savarankiškai. Kad nekliudytų darnioms piemenėlio dūdelės vedamoms graužikų armijos gretoms.
Todėl kai šiandien viešas žmogus manęs paklausė, kaip aš ruošiuosi sutikti Naujuosius metus, kokios spalvos suknele ir su kuo, atsakymas išsprūdo netikėtai. Nuoga ir po patalais. Gal net miegodama. Patikėkite, gaudau pavydžius žvilgsnius.
Su ateinančiais Jus visus, mieli skaitytojai!


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!