Tokių pat meškiukų pulkai žiūrės, o dalis jų tikės, kad viską, ką išgirdo iš pūkinės televizijos yra tiesa. Skirtingai nuo kitų profesijų, žurnalistiniam darbui nereikia jokių licenzijų. Nors tai yra, patikėkit manim, labai sudėtingas darbas. Rašytojas gali pasitelkti fantaziją ir tik jos pagalba kurti produktą, kuris galbūt bus pavadintas šedevru. O žurnalisto laikas limituotas. Be to, jis atsakingas prieš faktą, labai gerai, jeigu jaučia pareigą ir moka analizuoti, ir visą tai pateikti laisvai valdydamas žodį. 

Kas nedirba laikraštyje, dažnai sako - popierinė spauda miršta. Aš to nejaučiu. Atvirkščiai, lengviau kalbėti su žmonėmis, kurie turį poreikį spausdintam žodžiui, skiria jam daugiau laiko, linkę turėti savo nuomonę, diskutuoti, yra išsilavinę ir kritinio mąstymo. Tokiems nereikia rašyti, kad du kart du yra keturi. Užtenka pasakyti, kad reiškinys toks aiškus kaip daugybos lentelė. 

Problema ta, kad mūsų šalyje kūrėjai yra atsidūrę valstybinių užsakymų replėse. Nepasitikima profesionalumu. Kai kiekvieną dieną keičiasi įvykiai, personalijos, politikų „žygdarbiai“, valdiškiems užsakovams turi siūlyti ne problemos viešinimą, o projektą, kuris formulėmis privalo įtikinti kažkokį mitinį ekspertą, kad paukščiukas prie tavo leidinio neatneš jam jokių nemalonumų. Čia laisvė baigiasi. Prasideda skaičiavimai.

Reakcija į kritiką - atskira tema. Blogiausia, kai jos išvis nėra. Na, o prie pykčių kaip prie nereikalingų kalorijų - esam įpratę.
Ironišką, bet apie kito nuodėmes labai smagu klausytis. Apie savo, ypač jeigu politikas menkavertis, yra kažkas klaikaus. Pasaulio pabaiga. 
Tačiau Dievas kažkaip paskirsto ne tik vyrus ir moteris, bet ir profesijas. Jeigu jau atsidūrei savo vietoje, nors iki galo niekada nesi tikras, svarbiausia vertybė joje - laisvė. Į šitą žodį telpa labai daug. Praktiškai viskas.