Sovietiniais laikais ant kiekvieno kultūrnamio kabojo senmerges pasilinksminti kviečianti iškaba „Šokių vakaras. Tiems, kam per trisdešimt“. Dabar geriau būtų kviesti plakatu „Tiems, kam dar nereikia sauskelnių“. Pasišoktų tautos dauguma už kokio vietinio kandidato kanceliarines išlaidas ir nereikėtų jokių mildažyčių su jos obuoliais ir net 24 valandų tyrimų apie prasigėrusių sugyventinių buitines dramas.
 
Prezidentė kalba apie didelius dalykus. Energetiką, emigraciją, netobulą švietimą. Seimo Sveikatos reikalų komitetas - apie dirbtinį apvaisinimą, Sveikatos apsaugos ministerija – e.receptą ir ketvirtą restruktūrizacijos etapą. Kadangi sveikatos apsaugos ministrė jauna ir nepatyrusi, nusišneka. Žavu. Jos proteguojamas dabartinio pavidalo e.receptas, kaip ir visa e.sveikata, metų metais besitęsianti milijoninė pinigų skalbykla. Afera, kuri teisėsaugai atsibodo. E.orakulai iš Finansų ministerijos prašo dar! Štai taip atsitinka, kai ministrai su pavaduotojais bei patarėjais imasi verslo. Už 120 milijonų litų, ištaškytų e.medicinai, dešimt kitų veiklų būtų įsukę ir mokesčius valstybei sumokėję.
 
Todėl tik naivus klauso iš SAM sklindančių aimanų, kad pinigų nėra. Kažką jie ten knibinėja, slepia informaciją, saugo visuomenę nuo viešumo, o specialistus nuo investicijų, taupo, ir vis tiek - tuščia. E.medicina ir e.receptas - prasilošusio sukčiaus žymėta korta. Skirtumas tas, kad valstybei į snukį neduosi ir iš žaidimo jos neišmesi.
 
Vis daugiau žmonių gyvena virtualioje erdvėje. Taisyklės labai paprastos - pakilk į kitą lygį, nušluok bet kokią kliūtį. Gavai „bonusą“, džiaukis... ir pradėk iš naujo. Visas pasaulis sukasi aplink kompiuterio erdvę.

Partijoms sunkus metas. Buvę lyderiai paseno, išmirė, į pirmas pozicijas veržiasi, gerų valdiškų darbų reikalauja šiek tiek apkerpėjusios, bet ilgus metus eilėje stovėjusios vidutinybės. Per tą laiką išmoko prie stalo supratingomis šeimininkėmis pabūti. Laiku įpilt, su kuo reikia parūkyt - genialu...  Liaudis jaučia, tačiau neprotestuoja. Irgi pilsto. Tiesa, pabamba, bet balsuoja kaip reikia. Negi kas nuo to pasikeis?
 
Nors partijos galvoja kitaip, tačiau valdyti intelektualią sistemą, kokia yra sveikatos apsauga, - sunki misija. Žinau ne vieną viršininką, kuris bandė pūstis prieš gydytoją. Rezultatas - apgailėtinas.
 
Štai su ožio užsispyrimu naikinamos rajonų ligoninės. Dėl ko? Vienas dalykas - sutaupysime, antras - panaikinsime eiles, trečias - optimizuosimės. Pamiršta smulkmena - pinigų reikia ne tik statyboms, bet ir griovimui. Todėl būtų teisinga išaiškinti nors vieną aferą iš tos e.grandinės ir už tuos pinigus pasiūlyti provincijos ligoninėms įgyvendinti savo svajones. Turėti tokias gydymo įstaigas, kokias matė važinėdami po Europos miestelius, organizuoti specialistų darbą taip, kaip patogu vietos gyventojams, pasikviesti daktarų tiek ir tokių, kokių iš tiesų reikia. Tikiu, kad po kelerių metų Lietuva pralenktų ne tik Estiją. Žmonių verslumas ir veiklumas - didžiulis, bet iniciatyvos slopinimo aparatas ir priemonės nepalyginamai didesni.
 
Protestuoti nėra prasmės. Naujas Hipokrato priesaikos punktas „Jeigu sau nepagelbėsi, niekas kitas už tave piršto nepakrutins“. Pacientai rado savus žalius koridorius pas specialistus, šie važiuoja savais tuneliais į įvairias darbo vietas, didžiųjų ligoninių specai daro stebuklus, bet tam jie ir stebuklai, kad būtų išskirtiniai.  
 
Yra aukščiausios prabos administratorių. Visuose lygiuose. Jais tik remkis. Per daug paprasta. O politikoje visi vaidina jaunus. Pirmyn!