Kabinetuose ir koridoriuose jau papuoštos eglutės, aptariami šventiniai vakarėliai, sekretorės, nors ir ne taip gausiai kaip anksčiau, bet vis tiek atneš atvirukų. Man jie - daug mielesni negu kompiuterio dėžėje. Šypsausi iš didelio portalo gavusi „Porto“ vyno. Reiks paklausti Dominyko Veličkos, ką geresnio nusiųsti atgal. Na, neišduosiu viešojo sektoriaus partizanų, kurie gali patarti taip pat gerai. Korupcijos šmėklelė tokiomis dienomis nieko negali padaryti nei su saldainiais, nei su šampanu. Tad prisiglaudė prie valdiškos įstaigos kampo ir išplėtusi akis tarsi Edvardo Munko „Šauksmas“ stebi linksmą netvarką, kuri siaučia nebodama jokių draudimų.
 
Kuo daugiau draudimų, tuo linksmiau jų neklausyti. Nes jų tiek daug, kad visų nebesupaisysi. Na, kada ligoninėje maistas buvo skanus? Nie-ka-da. Atsidūręs ten pacientas visada skaičiuos dienas, valandas ir minutes, kada galės praverti namų duris. Ligoninėje gulėti gera, tai tas pats, kaip siekti, kad sirgti būtų malonu. Įsakyti galima, bet tada netektų prasmės vienas kitam linkėti sveikatos.
Galima vaikams įsakyti valgyti teisingai, pagal PSO deklaracijas. Tačiau, jeigu bus neskanu, jis geriau laižys sniego gniūžtę, negu srėbs privalomą putrą.
 

Geri norai, jeigu jie nepriimami visuomenės, taip ir lieka biurokratų viltimis. Jeigu nekomunikuojama, neaiškinama, pamiršus bet kokį saugumą lendama į žmogaus asmeninį gyvenimą, gynybinė reakcija visada suveiks. Tegul ir neteisinga, bet - labai arši.

 
Panašiai ir su sunkiasvorėmis reformomis. Jos nevyksta, valdžios reitingai bliūkšta, premjeras turi durstyti naujas skylutes dirže, kad jie visai nenukristų ant kulnų.
Nemanau, kad iš viso reikėjo taip agresyviai skelbti apie nepopuliarias reformas. Visgi, jeigu jau nuspręsta jas daryti, visų pirma turi eiti skaičiai, faktai, ekonomistų skaičiavimai, kurie tikrai įrodytų, kad šito reikia. Iš tiesų, jeigu pradedi skaičiuoti, netrukus įsitikini, kad taip laukiami geri efektai ne tokie jau dideli. Be to, jų įgyvendinimas atitrūkęs nuo laikmečio, sviedžia atgal į sovietmetį, kuomet „iš viršaus nuleistas raštas“ buvo besąlygiškai vykdomas. Sveikatos tinklo pertvarka abejonių sukėlė visiems jos dalyviams. Išskyrus pačius reformatorius profesionalus.
 
Savivaldybės, rajoninės, regioninės, respublikinės ligoninės, net greitosios pagalbos, medikai ir bendruomenės taip ir liko nesupratę naudos. Kai į visus klausimus - nuo maitinimo iki grandiozinių planų – Sveikatos apsaugos ministerija atsimušinėja Ostapo Benderio stiliumi: „Kam tau, Kisa, pinigai, jei neturi fantazijos?“, belieka griežti dantimis. Iš ministerijų lozunginiai šūviai šauna pro šalį. Atsimenat, kiek valdžių buvo, bet vis apie tą patį - dabar truputį pakentėkit, o jau paskui, kai įvykdysim reformą, pamatysit, kaip visiems bus gerai. Kodėl mes nuolat turime kentėti? Kodėl ne jie?
 
Kaip ir su naiviais šūkiais apie nulinę toleranciją korupcijai. Kuomet gydytojas, beje, už labai didelius europinius pinigus priverstinai mokomas ugdyti nepakantumą bet kokiam iš penkiasdešimties pilkų kyšio atspalvių. Jei pacientas už išgelbėtą gyvybę užsispirs ir žūtbūt norės įteikti saldainių dėžę ir niekaip nesutiks jos pasiimti atgal, budrus bei pamokas išmokęs daktaras turėtų skambinti policijai. O jūs, genialieji lektoriai, padarykit patys ir pareikalaukit iš tų, kurie jums moka algas, taip, kaip siūlote kitiems. Nuobodžios politikų ar ministrų dainos, ypač kai VTEK'as už uodegos pagauna: „Namą pamiršau... mašinos nedeklaravau... mano antros pusės verslas ne prie ko... nekaltas...“ ar kažkaip panašiai.
 

Dėl visų ramybės gąsdinimus apie nepopuliarias, sunkias reformas siūlau valdžiai laikinai užmiršti. Ypač artėjant trejiems rinkimams tokios agresyvios mantros dirba ne už, o prieš.

 
Auga žmonių nepasitikėjimas, protestai. Šiemet jie aktyvūs kaip niekada. Rezidentai su lagaminėliais pareikalavo Vyriausybės pro savo langų stiklus žiūrėti ne tik į dangų, bet nukreipti akis ten, kur eiliniai praeiviai. Nereikia žmonių vertinti kaip valdymo objekto. Rezidentai, Medikų sąjūdis, mokytojų streikai ir besikuriančios naujos nenuglostytos profsąjungos šiais metais jau pagrasino: „Ei, jūs, ten aukštai. Mes - ne avių banda. Privalėsite skaitytis.“
 
Žmonės nori būti laimingi, o ne dalyvauti amžinuose reformų eksperimentuose. Laimės formulė labai paprasta - būti sveikam, turėti gražią šeimą ir garantuotą galimybę užsidirbti. Šiems trims dalykams Valstybė turi teikti prioritetą. Visa kita gerovė ateis iš paskos. Kai bus svarbu gyventi, o ne išgyventi, gimdyti ir mokyti vaikus, savo pavyzdžiu rodyti jiems laimingą kelią į ateitį.
Pasiūlymas reformatoriams. Nepopuliarias reformas keisti patraukliomis. Tiesiog persiprogramuokite pozityvui. Kartu dialogui, susikalbėjimui. Dalgius bei grėblius pakeiskite šiuolaikiniais stalo įrankiais ir pakvieskite drauge prie vyno ar vandens taurės tuos, kurių, kad ir nemėgstate, bet gerbiate. Nors tam, idant suprastumėte, kodėl paskui juos, neturinčius nei didelių finansų, nei valdžios, eina žmonės. Tarp jų - labiausiai išsilavinęs Lietuvos elitas. Jie jaučia receptus, kaip padaryti, kad pagaliau vėl nurimtume ir būtume laimingi.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!