Kad prisimintute, kas tas ponas Dorianas, turite būti nebejaunas. Dar kažkada turėjote būti tarp pirmūnų. Ne kiekvienas gi skaitė tuomet literatūros pamokose privalomą kūrinį. Nes turėjo ir kitų reikalų.
 
Nebūtina skaityti ir šiandien: rašiniai – tokie kaip šis – sutaupys laiką. Taigi. Garsiajame Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portrete“ tas gražuolis Dorianas spindėjo jaunystės žavesiu. O kartą, gėrėdamasis savo portretu, kurį nutapė draugas, suprato: grožis ir jaunystė – ne amžini. Ateis metas, kai veidą išvagos raukšlės, o jis pats virs viskuo nepatenkintu seneliu. Ir tik portretas liudys, jog kadaise buvo kitoks. Vos tai suprato, senti ėmė ne jis, o... portretas. Tad beliko paveikslą nužudyti: suraižė peiliu.
 
(Kas toliau buvo, arba žinote, arba jums neįdomu, arba sužinoti nenorite, nes esate... senas). O mes grįžtam prie... ligų klasifikacijos. Kas įvyksta? Tarp psichinių ligų D.Grėjaus pavardės nerasite. Tik prie simptomatikos. T.y. sindromų. Tad kas tai?
 
Vadovėlinės tiesos – pilnos tarptautinių žodžių. Na, pavyzdžiui, teks išsiaiškinti, kas yra dismorfofobija (arba BDD – body dysmorphie discoder). Arba šiek tiek jums jau girdėtas bei tarp pagyvenusių Lietuvos vyrų pastaruoju metu plintantis narcisizmas. Arba parafilija – rūpestėlis dėl nesvarbių gyvenimą (ir išvaizdą!) keičiančių smulkmenų. Bet tai, kas jums smulkmena, kitai vysti pradėjusiai bulvytei – pasaulio pabaiga. Todėl vienas į sceną nusprendžia nebeišeiti be skrybėlės, kad, neduok Die, niekas jo retėjančios plikės nepamatytų. Kitas (deja, ne kitA, o kitAS) ir prieausius pasidažo. O paskui aiškina, kad ne jis, o režisierius taip LIEPĖ.     
 
Prasideda infantilūs veiksmai. Jei pamiršote, ką žodis reiškia, žodynai primins. Bet galima ir be žodynų. Ir per daug nesmerkiant. Nes jie – protingi bei gyvenimiškosios patirties jau prikaupę žmonės. Suvokia, kad šiandienos pasaulis orientuotas tik į jaunus. Kad seniams nei Lietuvoje, nei Amerikoje vietos nėra ir artimiausiu metu nebus. Gal tik Azijoje kiek kitaip. Bet mes – ne Azija. Todėl renkamės „tiuningą“: pradžioje kremus, paskui – plastikos chirurgą raukšlėms ir pagurkliams. Galiausiai visą „google“ turinį apie pigmentines dėmes „pravarom“. Bet ar dažnam padeda?
 
Šansas net už „Teleloto“ mažesnis. Ir jei dar nepatyrėte ŠITO, tikrai patirsite, kuomet... paamžėsite. (Lituanistai šį žodį jau įteisino. Bet, jis, deja, verčia abejoti sveika vadinamųjų „kalbininkų“ mąstysena. Todėl naujajam terminui keletą sakinių dar paskirsiu. Bus tai pabaigoje).
 
O dabar – sindromo apibendrinimas. Pilingai ir botoksas. Varginančios – nes ne pagal amžių – treniruotės. Ir nuolatinė, dieną-naktį trunkanti, senatvės baimė. Bet būna ir lengvesnių komplikacijų: bemiegių naktų, išbalansuotų nervų sistemų. Tarp išdavų – pinigų stygius bei vienatvė.
 
Kaip tai pergyventi? Jei pastarasis klaustukas jums nuobodus, galėčiau pasveikinti: proto nesate praradęs. O jei ne viskas šioje temoje jums aišku, teks turbūt neuronų ryšius mažumėlę patvarkyti. Tik nedarykite to patys: specialistų turime.
 
Pradžiamokslis. Kaip suvokti, kad nuo senatvės (bjaurokas žodis, bet tikrai gražesnis už amžėjimą) niekur bėgti nereikia? Suvokimas paprastai ateina, kuomet supranti, jog net sakalas-keleivis (390 km/h) savo amžiaus pralenkti negali.
 
Šito rašinio tikslas iš pažiūros yra humaniškas: nenorėčiau, kad verdančiame puode jaustumėtės patogiai kaip vėžiai. Bet svarbu ir neperlenkti: netapti Dorianu, peiliu užsimojusiu ant savo paties atvaizdo.
 
Noriu, kad netaptumėte gerontofobiškos mūsų visuomenės patyčių objektu. Todėl prašau nepykti už pačius banaliausius patarimus. (Čia – apie amžiui netinkančią aprangą (ponioms); čia – apie vakarėlius kartu su jaunais „draugais“ (ponams); čia – apie tai, kad jau pats laikas aplankyti filmą (kino teatre nebuvote ketverius metus!). Ir dar paprašysiu, kad prieš įjungdami televizorių nuspręstumėte, ar NORITE ir ar VERTA tai žiūrėti. Geriau sukalkit po žiemos kieme susikreivojusį suolelį. (O jei net ir to negebate, ir tokių patarimų neklausykit: susiraskit ką veikti PATS!).
 
Apie mąstymą. Kaltas ne laikas, o laiko baimė. Tai ji užkrečia mintis ir kūnus žalingu senėjimu. Atminkite: nei nuovargis, nei senatvė dvasinių savybių ir galių nepaveikia!
Bet dažno mūsų senėjimas būtent nuo mąstymo ir prasideda. Todėl jau iki šio savaitgalio turite visiems laikams iš galvos išmesti keletą nereikalingų (ar net žalingų) minčių. Štai jos.
„Jauni tik įgyja, o seniai tik praranda“. Netiesa!
„ Tik jauni yra kūrybingi, o seni – pilki“. Netiesa!
„Jaunystė – gerai, o senatvė – blogai“. Visiška nesąmonė!
Bus idealu, jei 4 ir 5 punktus sugalvosite patys! ( O šeštasis galvon įkeltas teiginys galėtų būti kad ir toks: „Amžius nėra problema. Problema – neteisingos mintys ir įsivaizdavimai apie amžių...“).
 
Praktika. Kaip dažnai ji skiriasi nuo teorijos! Ir kaip dažnai paklydimus parodo!
Visuomet rašiau, kad geriausia moko gyvenimiškasis pavyzdys. Bet būtent jis ir pagavo mane patį už uodegos: sučiupau save mąstant, kad gal, girdi, nereikia to naujo automobilio, užteks paremontuoti senąjį. Nes ne tiek daug jau ir liko...
 
Bet liko! Liko... įjungti dar iš dalies sveiką ir iki galo nenusenusį protą. Kuris mintyse nupiešė neblogą (tiesa, ne Doriano Grėjaus) portretą: prie jūros gastroliuojantį jaunatvišką senelį. Be menkiausio rūpestėlio apie pabodusį autoremontą. Ir nesvarbu, kad grės eiline bauda už greičio viršijimą. Paremsim policiją: kad tik sveiki būtume! 
 
... Jie, tie patys, kurie kadaise tvirtino, kad jei yra žodis „įvartis“, turi būti ir žodis „įkrepšis“. Vadinamieji „kalbininkai“. Dabar, gal iš tikro darbo neturėjimo, užsimojo ir jau įteisino žodį „amžėjimas“. Girdi, tai gražiau nei senatvė. Nors man panašiau į... amsėjimą.
 
Tad visai gali būti, kad jau artimiausiu metu spaudoje perskaitysime sakinį: „Staiga gatvėn išbėgęs 60-metis amžuolis pakliuvo po kito amžuolio (50 m.) vairuojamu amžuoliškuoju BMW.“
„Žieminis obuoliukas“ (žr. pavadinimą) taip tikrai neparašys. O štai „pavytusiai bulvytei“ šitoks sakinukas visiškai prie veido tinka. Negi manote kitaip?                                            
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!