Čia gyvena dar apie šimtą gražių vaikų. Vaikų, kurie liko be šeimos. Kiekvieno vaiko gyvenimo istorija individuali ir ypatinga – vieni palikti gyvybės langelyje ar gimdymo namuose vos gimę, kiti atkeliavo iš asocialių šeimų, kur tėvai nesugebėjo jais pasirūpinti.
Mažamečiams čia rūpestingas personalas suteikia medicininę pagalbą, reabilitaciją, socialinę globą. Vaikai keliasi, valgo, tvarkosi, žaidžia ir eina miegoti grupėje. Auga be šeimos.
Didelė dalis vaikų sveiki. Tačiau dalis neišnešioti, sergantys epilepsija, hipotrofija, įgimtomis širdies ydomis, alkoholiniu vaisiaus sindromu.
Garsiai deklaruojame, kad institucinės vaikų globos namų neliks, vaikai juk turi augti šeimose! Skaičiai to nerodo. Vilniaus kūdikių namuose pastaruosius trejus metus gyvenusių vaikų skaičius išlieka nepakitęs.
Tam yra daug priežasčių – nuo prevencinių iki postvencinių.
Išskirsiu dvi:
Pirma, Lietuvoje vis dar nėra įgyvendinta profesionali globa šeimoje. Neturime paruoštų globėjų, kurie būtų apmokyti ir gautų tinkamą finansavimą už vaikų auginimą ir ugdymą. Tokia tvarka padėtų mažamečiams išvengti tramuojančios patirties institucinėje aplinkoje ir užtikrintų laikinąją globą šeimoje.
Antra, įsivaikinusioms šeimoms dažnai tenka kreiptis į specialistus pediatrinės pagalbos. Natūralu, jog vaikas iš kūdikių ar globos namų gali turėti elgesio sutrikimų ir emocinių problemų.
Tuomet paaiškėja, kad rimtos psichologinės, reabilitacinės pagalbos nėra. Dažnai tėveliams tenka už tai mokėti iš savo kišenės arba, kaip pavyzdžiui Vilniuje, paslaugos laukti net pusę metų. Todėl kartais įsivaikinti mažamečiai grąžinami atgal, patirdami dar didesnę traumą.
Vyriausybė šiuo klausimu vis dar miega. Ir, manau, miegos tol, kol pastangos spręsti institucinę globą bus suprantamos ne kaip siekis užtikrinti vaiko teisę į gyvybę, išlikimą ir raidą, bet kaip labdara ar gerovės politika.
Tačiau didieji miestai gali ir turi imtis iniciatyvos – užtikrinti socialinių bei terapinių paslaugų prieinamumą vaikams. Stiprinti tėvystės įgūdžius, suteikti kompleksinę pagalbą šeimoms, transformuoti kūdikių namus į bendruomeninių paslaugų centrus ir plėsti paslaugas mažyliams su emocijų, elgesio, psichikos sutrikimais.
Tai paskatintų įsivaikinimą ir kartu stiprintų šeimas, išgyvenančias gilesnes ar švelnesnes vaiko raidos problemas. O tokių daug. Vilnius auga kaip niekada anksčiau – naujagimių skaičius didesnis nei per pastaruosius penkiolika metų. Natūralu, kad kokybiškų sveikatos, terapijos paslaugų vaikams poreikis auga. Keista tik, kodėl tiek mylinčių tėvų, susidūrę su tuo, vis dar tyli?
.jpg)
Komentuoti: