Tiesa, slėpynės netaps mūsų pasakojimo pagrindu: tai galėtų būti kito rašinio tema. Bet tegu bent plyšelis mūsų skaitytojui atsiveria: papasakosiu istoriją, atsitikusią beveik prieš dvi dešimtis metų.
Televizinė „Panorama“ tada paskelbė, kad vienam tuometinių TV darbuotojų skubiai reikia retos grupės kraujo. Pavardė nebuvo įvardinta. Tik kažkaip įmantriai eteryje diktorius surezgė, kad tai, girdi, žinomas ir visai Lietuvai pažįstamas žurnalistas.
 
Ir prasidėjo: skambučiai netilo beveik parą. Bet ne tik galimi donorai skambino: visiems staiga parūpo, kuriam gi piliečiui pagalbos prireikė. O kuomet redakcijos telefonu atsiliepusieji tą pavardę pasakydavo, ne vienas iš atsakymo variantų buvo: „Na, jau ne! Jam tikrai neduosiu!“ Kitas verdiktas skambėjo dar bjauriau: „Nuleiskit jam kraują, gal tokiu būdu pasveiks.“ Žiauroka. Bet... tai ir buvo tikrasis reitingas. Daug tvirtesnis už tuos, kurie dabar sudaromi.
Dėl to kraujo nuleidimo: istorija mena, kad buvo laikai, kuomet tik taip – kraują nuleidžiant – ir buvo gydoma. Štai vadovėlinė (istorinė) citata: „Rekomenduojama ligonį sodinti į tramdomąjį suolą, pririšti jį, nuleisti kraujo, ant galvos uždėti 12 dėlių, taip pat - apdėti ligonį lediniais rankšluosčiais, ir išpilti ant jo galvos 50 (!) kibirų šalto vandens. Po to duoti pauostyti druskų.“
 
Šiandien žinome, kad tai būdavo tiesiausias kelias į kapus. Bet kartais dar sakoma, kad būta atvejų, kai padėdavęs... placebo efektas. Yra ir kitų – dar labiau nemalonių – istorijų. Kai daugiau kaip prieš 500 metų Romos popiežių Inocentą VIII ištiko insultas, jį mėginta gelbėti perpilant 30-ties berniukų kraują. Mirė tuomet ne tik Inocentas. Trisdešimt berniukų – taip pat. Ir panašios mirtys bei kruvini bandymai netgi tuomet nebuvo naujiena. Nes dar Antikoje nukaršę seniai bandė jėgeles atgauti gerdami jaunų stipruolių kraują.
 
Visi šie tolimi pavyzdžiai tik įrodo tiesos paieškas ir įteisina šiandienos faktus: PSO teigia, kad bent kartą gyvenime donorų kraujo prireikia kas trečiam planetos gyventojui. Pernai pasaulyje būta daugiau nei 120 mln. donacijų. Didžioji jų dalis – nemokamos. Nes Vienas Europos Sąjungos reikalavimų yra neatlygintina donorystė. Na, o šiaip jau skaičiais (ypač, kuomet jie ne iki galo patikslinti) galima įrodyti bet ką. Todėl dabar juos pateikiu ne pramogai ar piktnaudžiavimui, o realiems pamąstymams.
Tikrai suskaičiuota: jei šalies sveikatos apsauga yra sutvarkyta, joje iš tūstančio gyventojų bent 40 turi būti donorai. Bent kartą kraujo yra davę 37 proc. europiečių. Austrijos procentas - 66. Prancūzijos – 52. Švedijos -30. Lietuvoje – kol metų rezultatai nesusumuoti – turėtų būti apie 32. (Gali būti, kad šį skaičių pakoreguos Didžioji Koronė – COVID-19. Bet apie tai – atskiroje skiltyje).
 
Dabar dar kartą pralėksiu per šimtmečius. Nes kraujo istorija – ne prastesnė nei karų epopėjos. Kodėl taip parašiau? Nes kraujo donorystės pažangą daugiausiai karai ir lėmė. (Plačiau pasakoti apie tai neplanavom, tad štai jums vienintelis faktas: 1914-1916 metais bene didžiausia užduotimi tapo kuo ilgiau išlaikyti nesukrešėjusį kraują. Ilgai dirbusioms įvairių šalių mokslininkų grupėms pavyko sukurti tirpalą-antikoguliantą. Iki to laiko jis būdavo perpilamas iš šalia gulinčio donoro). Žinoma, ir iki to meto būta juokingų (ir kartais netyčia veiksmingų) metodų. Dar 1667-aisiais prancūzui J.B. Denisui pavyko penkiolikmečio operacija: jam buvo perpiltas... ėriuko kraujas. Ligonis išgyveno dėl nedidelio perpilto kraujo kiekio. O štai kraujo grupės buvo atrastos tik 1901-aisiais...
 
Bet, jei jums kraujo perpylimo šiuo metu dar nereikia, žinau, kad darosi nuobodu.
Todėl pats laikas pasakojimą paįvairinti. Jei norite – keistai pasismaginti. Populiariausias Lietuvoje elektroninis laikraštis (jo pavadinimą visi žinome) lygiai prieš dešimtį metų paskelbė rašinį pavadinimu „Per artimiausią dekadą naudosime dirbtinį kraują...“ Na, panašias klaidas šis kompiuterinis dienraštis daro ir dabar. Nes, kai įsiskaitai į tą rašinį, jau pirmoje pastraipoje suvoki: kalbama ne apie dekadą, o apie dešimtį metų. Blogas vertimas? Absoliutus anglų kalbos nesupratimas? Ne. Tiesiog – atmestinas darbelis. Tačiau esmė yra: žadėta dirbtinį kraują sukurti per dešimtmetį, t.y. iki šių metų. Ką apie tai žino pasaulis? Tik tiek, kad Rusijoje iki šiol veikia dirbtinį kraują „Pertftoran“ apie 2000-uosius metus sukūrusi akcinė bendrovė. Ta pati, kuri daug kartų skelbėsi kurianti Mėlynąjį (taip pavadintas dėl spalvos) kraują. Sklando gandai, kad jis buvo bandomas Afganistano kare. O paskui dėl nežinomų arba, priešingai, dėl žinomų, bet užslaptintų priežasčių, perftoranas imtas naudoti... kosmetikoje. Tos iki šiol veikiančios rusiškos firmos padalinių yra ir Lietuvoje. Bet apie dirbtinį kraują ten niekas nieko nežino: net ir to, kad dirbtinį kraują bandyta įteisinti ir klinikiniais bandymais. Toliau viskas uždengta paslapties šydu. Kodėl apie tai rašau? Dėl tos pačios vis pasikartojančios priežasties: viename šių metų rašinių panagrinėsime ir dirbtinio kraujo paieškas pasaulyje. Nes kraujas – kaip ir jo sudedamosios dalys – yra neišsemiamas pokalbių ir temų šaltinis.
 
O šiandien mums liko sunkiausioji su krauju susijusi šiandienos tema – COVID-19.
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvą apibėgo skelbimas: „Lietuvos kraujo centrai laukia persirgusiųjų COVD-19 kraujo! Dėmesio: kraujo donorais tinka būti ne visi!“. Na, o toliau detalizuojama: persirgusių – daug, tačiau tinka maždaug tik kas trečio, norinčio dalytis antikūnais, plazma. Antikūnų kiekis priklauso nuo ligos sunkumo: kuo sunkesnė liga, tuo daugiau antikūnų organizmas pagamina. Ir dar viena svarbi išvada, išskaityta žurnale „Blood Advances“: pacientai, turintys O arba B kraujo grupę, serga lengviau. Papildo informaciją Santaros klinikos: norint kontroliuoti situaciją, vien šiai gydymo įstaigai reikia, kad kiekvieną dieną kraujo centre apsilankytų apie 100 kraujo donorų. Šimto perdien! Nekomentuosiu.
O pabaigoje – padėka. Visiems aukojantiems brangų savo kraują. Žinoma, ir tiems dviem (o gal net trims) nepažįstamiesiems, kurių pažinti man neleidžia Įstatymas.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!