Tas paprastas, vidutinis, niekuo iš kitų neišsiskiriantis pilietis jau nustojo burnoti ant šešiskart šaltą žiemą pranašavusių Lietuvos sinoptikų. Beviltiškai nuobodūs jam atrodo bendradarbių pokalbiai apie Dakaro lenktynes, vykstančias visai ne Dakare. Jis tarsi girdėjo, kad kažkuri valstybė (gal Iranas, o gal Irakas) numušė ukrainietišką lėktuvą. Bet abejoja. Nes kažkada žinojo, kad keleiviniai lėktuvai Ukrainoje negaminami, tik – krovininiai.
Ką dar per TV matė? Reportažą apie žalias rodykles: atrodo, kiekvienai jų nuimti išleista apie 900 eurų. Kiek kainuos vėl uždėti, nesidomėjo. Nes pastaruoju metu niekuo nesidomi. Pro ausis praleido netgi gaisrą Alytuje. O jei jūs jo paklausite apie „Grigeo“ – tik numyks. Nes neįdomu jam tai.
Šiaip jau nėra degradavęs. Turi žmoną ir du vaikus. Uždirba nedaug, bet pakanka. Knygos – tokios dvi nelabai ilgos lentynėlės – visos perskaitytos. Vakarus dažniausia praleidžia prie kompiuterio: dėlioja jame kortas. Ir vis jam nesusideda.
Ilgai galvoti nereikės: jei tik vos kokiu kastuvėliu balsteltumėt į patį viršutinį jau kiek pakalkėjusios savo atminties plotelį, tas mano aprašytasis pilietis iššoks iš jos visu gražumu: jūs jį pažįstat. Ir jis apie jus yra šiek tiek girdėjęs. Tik draugystės ir buvusios bendrystės nebebus. Nes – pakartosiu – jam dabar jau niekas nebeįdomu. Su jumis turbūt paprasčiau: jus dar galima šiuo tuo sudominti. Įrodysiu. Na, pasakykit gi man, kas toks yra Haroldas Ramis? Arba – paaiškinkit (galite savais žodžiais), kas yra hedonizmas.
Jei dar nesate visiškas pražuvėlis, šie klausimai gali pažadinti letargui besiruošiantį jūsų orumą. Ir dabar jau du keliai: arba numesti šį rašinį jo taip ir nebaigus („Nesąmones rašo“), arba nupėdinti iki kompiuterio, nuvaryti nuo jo kažkokios baisios muzikos (todėl su ausinėmis) besiklausantį septintoką, ir (oi, kaip aš mėgstu tą nelietuvišką žodį!)... pagooglinti. Hedonizmas – paskaitysite – yra etikos teorija, teigianti, kad vieninteliai ir svarbiausieji žmonijos tikslai yra malonumai. Daugiskaita todėl, kad tie malonumai gali būti dviejų rūšių: primityvūs ir – nelabai. Paprastesni gyvūnai – pavyzdžiui, kiaulės – mėgaujasi primityviais malonumais. Nes kitokių, paprasčiausia, nežino. O ar nepamiršote pavardės, apie kurią taip pat klausiau? Haroldas Ramis yra bene stipriausio hedonistinio filmo – tikrai jį matėte! - režisierius. O filmas – gausybę apdovanojimų surinkęs. Vadinasi jis „Švilpiko diena“.
Man atrodo, kad pasisekė: tarsi sušių lazdele bakstelėjau. Ir pradėjote galvoti.
Antroji rašinio dalis yra paprastesnė: prašau jūsų savęs paklausti, ar kartais negyvenate taip, kaip „Švilpiko dienoje“ gyvena pagrindinis herojus. Rytas – kiaušinienė - troleibusas (personalinis auto) – darbas – gatvė – televizorius (kompiuteris) – vakarienė. Seksas – dalykiškas ir labai retai. Nes taip pat jau neįdomu. Sniego vis dar nėra. Karbauskis su Veryga vis dar yra. Eglutė, kurios nespėjote apžiūrėti, jau nupuošta: nieko blogo, pamatysit ją tokią pat (beveik tokią pat) kitais metais.
Ratas užsidarė. Malonumų nedaug, ir jie primityvūs. Kažkada gyva buvusi siela rėkia, kaip Edvardo Munko paveiksle: išsižiojusi, ir... be garso. Nes nuobodulys – ilgai draskęs – ir tas aptingo. Nieko nesinori. Neįdomu.
Pirmus dvidešimt metų mokėsi. Paskui dirbo ir mokėsi dirbti. Po kiek laiko suprato, kad pinigų bus tik tiek, kiek jau dabar yra. Benzinas bei cigaretės brangs. Kiek jau čia ir beliko? Koks dešimt metų... Moterys gyvena ilgiau, tad gal žmona dar kartą ištekės? (Kvailos mintys: kažin, ar jam tiks mano nebedėvimi kostiumai?).
Vakaras jau. Nuo rytdienos galėtų pradėti sportuoti. Be reikia treningo. Batelių. Aplink namus nėra kur bėgioti. Negi važiuosi iki Vingio parko? „Labanakt“, - pasakė katinui. O antradienį vėl viskas pasikartojo. Ir trečiadienį taip pat. Ir vėl pats keisčiausias kada nors buvęs klausimas: kaip užsinorėti, kad ko nors norėtųsi?
Vakar keistą žodį girdėjo: kažkas pasakė, kad šiuolaikiniai vyrai yra infantilūs - be iniciatyvos, be atsakomybės jausmo. O kai nepasiseka, jie kaltina žmoną arba vyriausybę. Ir yra be galo kaprizingi. O kas yra kaprizas? Ką reiškia šis žodis? Vėl eina į Googlą. Bet geriau būtų nėjęs. Nes randa štai ką: „Savo namuose, kilpoje, negyvas rastas garsios grupės „Kaprizas“ narys V.R.“ Pranešimui šiemet sukaks 12 metų. Bet nesvarbu. Nes ir jūs nuo 2008-ųjų nelabai ką nuveikėte. Jei ir nuveikėte, tikrai nedaug.
Tas keistas ir gramatiškai nesutvarkytas klausimas – kaip užsinorėti ko nors norėti – būtų visai nesudėtingas, jei gražiajai pabaigai būčiau pakvietęs Eugenijų Laurinaitį arba Gediminą Navaitį. Būtų įdomu. Bet, tikiuosi, neįsižeis šiedu garbingi psichologijos šulai už dar vieną „švilpikišką“ išvadą: jei šių eilučių skaitytojas gerokai įtemps atmintį (ypač – girdimąją), čia paminėtų profesionalų žodžius iš savo jau pragyventos istorijos taip pat iškapstys. Nes viskas jau buvo pasakyta. Ir viskas jau buvo išklausyta. Iš čia ir pavojus: gali darsyk pasikartoti Tokia pat diena su Tokia pat daina.
Progų pakalbinti tituluotus protų žinovus dar rasime. O šiandien jūsų sustabarėjusias ir bet kokių norų netekusias sielas bandysim atgaivalioti niekur neakredituotais pratimais. Šiandien turite pasirinkti vieną jų. Jei rytoj prisiversite imtis dar vieno, šeštadieniui nurodymų jau ir nebereikės: patys sugalvosite, ką ir su kuo nuveikti. Pradedam.
Senokai žvakę deginote? Tik rytoj galėsite ją iš naujo uždegti. Nes tik šiandien sužinote paslaptį: ilgiau degs ta žvakė, kurią iš vakaro įdėsite į šaldytuvą.
Žinoma tiesa: gyvenimu nesidžiaugiantieji prekę parduotuvėje visuomet ima iš lentynos, esančios akių lygyje. Pasilenkite iki žemiausios lentynos. Joje visuomet rasite analogišką, tačiau pigesnę prekę.
Ir senam, ir jaunam tinka pratimas (neregėtas-negirdėtas), padedantis atmintį pagerinti. Jei ką nors tik ką žinojote, bet ėmėte ir pamiršote – suspauskite (kiek tik jėgos leidžia) kumščius. Šiuo veiksmu „užvesite“ smegenis, o jos padės atsiminti.
Svarbi informacija dėl politikos galvą pametusiems (arba tiems, kurie norėtų vėl imtis ja domėtis). Yra tik vienas būdas: į mūsų gerai pažįstamą googlą įveskite štai tokią užklausą: „Kaip atskirti faktą nuo nuomonės?“.
Aš žinau, kodėl taip ilgai jums nesisekė. Visąlaik, norėdami pagelbėti sau, užmiršote pagalvoti apie gerus darbus kitiems.
Tai nebuvo pamokslas. Tik – pasidalijimas „švilpikiška“ patirtimi.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: