Žinoma, tik lietuviai galėjo sugalvoti televizinei laidai pavadinimą „Auksinis protas“. Mat tas auksas – na, nesvarbu, kad yra brangus – nepraktiškas visiškai. Netvirtas. Jis – paprasčiausiai minkštas: net nagu gali įbrėžti. Negi norėtute turėti minkštą protą?
Dar: auksas yra tąsus. Ir dar: tikrai ne auksas valdo pasaulį. O protas. Taip bent turėtų būti. Nors apie protą paprotauti taip pat galima televiziškai. Pavyzdžiui, pakvieskite į laidą Albertą Einšteiną, ir tiesioginiame eteryje paklauskite jo, kiek vakar Kalvarijų turguje kainavo pundelis ridikėlių. Ir ką prieš save išvysite? Garbusis fizikas ims mikčioti. O jūs ekrane matysite... kvailį.
Prieš penkiolika metų ir jūs, gerbiamas skaitytojau, dar nebuvote kvailys. (Žinoma, atsiprašau). Tačiau prieš penkiolika metų jūs gi atmintinai žinojote žmonos ir uošvės (ir dar vaikų mokytojos) telefono numerius. O jei šiandien namuose pamiršote išmanųjį – nieko nebežinot. Nebėra atminties. Ji liko tame pamirštame aparate. Todėl imate blaškytis ir panikuoti.
Sudėtingas genų tinklas, kuris mus apdovanoja protiniais gebėjimais, ypač jautriai reaguoja į mutacijas. O jos modernioje visuomenėje – vis rečiau pasitaiko. Mat vis dažniau neuronų jungtis mūsų smegenyse pakeičia kompiuteris. O protas ilsisi ir degraduoja. Visuomenė tuo pat metu – kvailėja.
Apkaltą ką tik patyręs Seimo narys tikrai iš jos galėjo išsinerti, jei būtų gebėjęs nors du sakinius taisyklinga kalba suregzti. T.y. – protauti. Anoji Seimo pirmininkė taip pat nebūtų pajuokos objektu tapusi, jei išminties būtų sėmusi ne tik iš televizijos.
Pavyzdžiai pasipiktinusiems ir prieštaraujantiems. Atkelti į šį puslapį tiesiai iš ekrano:
- Aš esu geroji tavo žarnyno bakterija, - sako visai į bakteriją nepanaši ekrano herojė.
- O aš esu biblioteka, - protingo žinių vedėjo balsu taria nacionalinis transliuotojas.
- Mes labai mylime maistą, - kiauksi dar vienas ekranas.
- O mes tai mylim batus, - antrina jam dukterinis kanalas.
Dar po minutės abiejuose kanaluose jau skamba reklaminis hitas: dainelė „Aš tavo žvirbliukas, tu mano... tapetas!“.
- Kas kas? – Ta-pe-tas!
Na, ir pabandykit dabar pasiginčyti su teiginiu, kad kalba atspindi proto būseną!
Proto Lietuvoje vis mažiau. Ieškodami jo, žengiam žingsnelį į šoną. Pedagogikos link.
Aukštąsias mokyklas padraskyti, po to – sujungti ir pervadinti. Mokytojais niekas nenori būti, nes mokyklose labai „sunkūs“ vaikai. Neklaužados, kuriems pamokose nuobodu. Bet Japonijoje yra kitaip. Vakarienės Tokijuje metu į duris pasibeldė. Pavėlavusiam įėjus – visi atsistojo ir nusilenkė. Atėjo Mokytojas. Buvęs branduolinės fizikos specialistas.
- Kodėl nusilenkė? - klausiu.
- Todėl, kad Mokytojas.
- O kodėl metė branduolinę fiziką?
- Todėl, kad mokytojai daugiau uždirba…
Lietuvoje yra kitaip. Nors trūksta tikrai ne pinigų, o proto.
Todėl vaikus moko nuobodūs ir senoviški mokytojai. Retų išimčių, žinoma, yra. Bet ir jų protinę veiklą nuolat stabdo lietuviškieji stresai. Atlyginimas nemotyvuoja. Profesija – ne prestižinė. O priežastis – paprasta. Tam mokytojui niekada į galvą neatėjo mintis, kad su darželinuku reikia kalbėti viena kalba, su „Norfos“ pardavėja – kita, o su studentu – trečia. Nesakau, kad prastesne ar paprastesne. Bet – kita! Turi ekvilibristiškai perjunginėti smegenų neuronines jungtis. Treniruotis. Akimirksniu pašnekovui turi siūlyti ne vieną, o keletą sprendimų. Ir - žaisti. Tas, kuris priims tavo žaidimą, taps tavo mokiniu. Arba – Mokytoju. Bet tobulėsite abu.
Atmenu vieno garsaus režisieriaus istoriją. Kuomet jo paklausė, apie ką gi yra jo naujausias filmas, šis pasakė nemokantis to papasakoti. („Papasakočiau, jei būčiau rašytojas. O dabar – teks pažiūrėti...“).
Veidrodiniai neuronai nesugebėjo vaizdų išversti į žodžius - paprašė pajusti. Tie patys veidrodiniai neuronai protingam žmogui ašarą iš akių spaudžia, žiūrint lietuviškus humoro vakarus. Nes į žmonių kalbą jie – neišverčiami. Degradacija. „24 valandos“ - TV laida, apie kurią kalbama, kad ją žiūri pusė Lietuvos. Bet ir šitam reiškiniui – gerai paieškoję – rastumėte psichoneurologinį paaiškinimą. Kiekvieną sekundę (tą laidą žiūrinčių televizorius paprastai neišjungiamas visą parą) ir milisekundę į smegenis lenda kokia nors – dažniausia negatyvi – informacija. Smegenys dirba be poilsio. Jos pervargsta ir nustoja klasifikuoti. Ir nebelieka laiko analizei. Taip gimsta televizinė (arba kompiuterinė) beprotystė. Dėmesio deficito sindromas. Čia – apie skurdžiai ir nelaimingai Lietuvoje gyvenančius.
Jūs, žinoma, pasakysite, kad turite ir tvarkingų, teisingų, negeriančių bei visai nemažai uždirbančių kaimynų. Ir pagalvosite, kad taip pat esate tvarkingas, teisingas ir tik geras TV laidas žiūrintis. Bet turime blogų naujienų ir jums: itin komfortiškos gyvenimo sąlygos taip pat dažnai „išjungia“ geną, kuris yra atsakingas už proto aštrumą. Dabar laukiate patarimo?
Jis labai paprastas. Nei amžiaus, kuriame gyvename, nei sąlygų, kuriose gyvename, nepakeisime. Todėl, kai valysite virtuvę ar vonios kambarį, pagalvokite apie dar vienos itin higienos reikalaujančios vietos švarą. Smegenis laikas nuo laiko taip pat reikia pašveisti ir kaip reikiant išvalyti.
Vėl klausiate kaip?
Yra du variantai. Pirmas – žiūrėti tą laidą nevykusiu pavadinimu „Auksinis protas“. O antras būdas dar paprastesnis: per akimirksnį atsakykite į klausimą, kas sieja medžioklinį skaliką ir kiškį?
Tik nemeluokit, kad pirmoji į galvą atėjusioji mintis buvo tokia: jie abu yra... žinduoliai.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: