Prarastos investicijų galimybės
 
Buvusi Lietuvos Vyriausybė nuolat ragino gyventojus nelaikyti pinigų kojinėse, bet žvelgiant į tai, kaip tvarkomasi su „Sodros“ rezervu, kyla klausimas: ar pati valdžia mokėjo elgtis su pinigais? Panagrinėkime situaciją. Rezervas įstatymų nustatyta tvarka kaupiamas tam, kad ištikus krizei, taptų saugia finansine pagalve mūsų šalies socialinės apsaugos sistemai. Tačiau Vyriausybės taikyta rezervo valdymo strategija kelia rimtų abejonių. Finansų ministerija, atsakinga už rezervinių lėšų investavimą, per metus sugebėjo uždirbti vos 1 proc. grąžos.
 
Palyginkime: Lietuvos Vyriausybė pati skolinosi už 4 proc. palūkanų, o štai saugios Vokietijos obligacijos mokėjo net 3 proc. grąžos. „Sodros“ pinigai, kurie galėjo padėti stiprinti socialinę apsaugą, buvo prarasti dėl infliacijos – ir tai kainavo ne mažiau kaip 30–40 milijonų eurų per metus. Infliacija yra nematomas „Sodros“ rezervo žudikas. Jei milijardas eurų guli nenaudojamas penkerius metus, tai net esant žemesnei infliacijai jis netenka savo perkamosios galios.
 
Per pastaruosius metus, vyraujant ypač aukštai infliacijai, laikomos rezervo lėšos galėjo netekti iki trečdalio savo vertės. Kodėl taip pasielgta su šiais pinigais? Gali būti, kad tai lėmė elementari nekompetencija, o gal ir baimė prisiimti atsakomybę už aktyvesnes investavimo strategijas. Ar galime tai laikyti atsakingu pinigų valdymu? Tikrai ne. Tai panašiau į pinigų sudeginimą – lėtą, bet užtikrintą. Ir keisčiausia tai, kad apie sėkmingas investicijas nieko neišmano institucija, kuri turi rūpintis visos Lietuvos finansų sistemos stabilumu. Turbūt nereikia stebėtis, kad šalį pradeda aplenkti investuotojai: nepaslanki biurokratija nei pati sugeba, nei kitiems leidžia.
 
Kaupiama aukojant realią socialinę gerovę
 
Kol „Sodros“ rezervas kaupiamas ir nyksta, apie 40 proc. Lietuvos pensininkų skursta. Vidutinė pensija vis dar nesiekia oraus gyvenimo lygio. Nepanaudoti milijardai galėtų būti skirti pensijų didinimui, tačiau nueinanti Vyriausybė pasirinko kaupti neefektyvų rezervą ir teisinosi biudžeto deficito grėsme. Akivaizdu, kad iš dviejų galimybių – kaupti „Sodros“ fondą arba didinti realią socialinę gerovę – pasirinktas pirmasis variantas, kuris šiuo metu duoda minimalią naudą. Žymus ekonomistas profesorius Romas Lazutka teigia, jog pensijos galėtų būti didinamos sparčiau, nes lėšų tam yra. Kas trukdo?
Manau, kad tam trukdo neteisingai sudėlioti prioritetai. Socialiniu jautrumu konservatoriai ir jų ginklanešiai liberalai niekada nepasižymėjo.
 
Reikalinga nauja strategija
 
Situacija yra tikrai prasta ir reikalauja skubių sprendimų. Ką reikėtų daryti? Vyriausybė ir „Sodra“ turi iš esmės peržiūrėti rezervo valdymo strategiją. Mano įsitikinimu, rezervas turėtų būti investuojamas į saugius ir pelningus finansinius instrumentus, tokius kaip Europos valstybių obligacijos ar patikimi fondai. Jei šios lėšos uždirbtų bent 3 proc. metinės grąžos, jų vertė ne tik išsaugotų savo perkamąją galią, bet ir augtų. Sukaupus minimalų rezervą, likusios lėšos galėtų būti skiriamos pensijų didinimui ar kitoms socialinėms reikmėms.
 
Reikia atsisakyti perteklinio kaupimo, kuris ilgainiui tampa nuostolingas. Čia reikia iš esmės keisti požiūrį: rezervas nėra vien taupymo priemonė, tai – investavimo galimybė, kuri gali stiprinti valstybės ekonomiką. Kai ketvirtadalis gyventojų susiduria su skurdu, pinigų laikymas „krizėms“ netenka prasmės. Geriausias būdas pasiruošti ekonominiams sunkumams – stiprinti gyventojų perkamąją galią, didinant pensijas ir mažinant socialinę atskirtį. Naujoji Vyriausybė turės realią galimybę ištaisyti ydingus savo pirmtakės sprendimus, pasukti valstybės vairą socialiai teisingesnės politikos link. „Sodros“ rezervo politikos peržiūra bus vienas prioritetinių uždavinių.