Antrą klausimą taip pat reikėjo sugalvoti. Taigi, kada jūs, mielas skaitytojau, rašėte plunksnakočiu? Turiu omeny ne muziejinę plunksną, kuria rašiau mokykloje (suole buvo netgi fabrikinė skylė išgręžta – rašalinei), netgi ne šratinuką, bet automatinį rašalinį prietaisą – parkerį. Na, tokį, kuriuo pasirašinėja D.Trumpas, E.Maccronas ir kartais net D.Grybauskaitė. Ir kuris visai nepigiai kainuoja.
Atsakymai yra aiškiai numanomi. Jūs rašote kompiuteryje. Pašto ženklą ant voko paskutinį kartą klijavote prieš ketverius ar penkerius metus. Ir jokio rašalo jums nebereikia.
Jūs dar nesuformulavote, kodėl taip yra. Bet aš žinau. Ir šių pastabų gale paaiškinsiu.
 
O dabar pakalbėkime apie jūsų raštų turinį ir stilių. Stilius yra telegrafinis. Nieko blogo. Jis – šiuolaikinis. Turinys – modernus. Tekstas yra be klaidų, nes kompiuterio programa jas ištaisė. Ir viskas čia gerai. Beveik gerai.
Tačiau, kodėl pasiaiškinimą viršininkui ar prašymą išleisti atostogų rašėte ranka? Kodėl paskolos raštelį rašalu pasirašėt, o ne elektroniniu paštu nusiuntėt? Todėl, kad labiau jumis patikėtų. Dar todėl – kad tai yra šilčiau. Kažkaip jaukiau. Ir panašiau į rankos paspaudimą. O gal tarp jūsų yra poezijos meistrų? Nepatikrinau, bet sako, kad tik vienas iš trisdešimties poetų eiliuoti bando kompiuterio ekrane. Ir dar sako, kad taip rašantieji – tikrai ne patys skaitomiausi.
 
Kai tekstą „tauškiname“ klaviatūroje, pasislepiame. Nesvarbu, kad apie tai tuo metu negalvojame. Bet kai rašome ranka ir judiname riešą, mūsų galvose įsijungia specifiniai mechanizmai, būdingi tik šiam veiksmui. Galvojimas tampa kitoks. Prancūzų neurologai suskaičiavo net 12 procese dalyvaujančių smegenų zonų. Rašant kompiuteriu dirba tik 4 zonos. Nežinau, ar tai – tiesa. Tačiau pats – jei ruošiuosi paskaitai – imu į rankas rašiklį. Jei jūsų žmona sumano suskaičiuoti vakar dienos išlaidas parduotuvėse, daro tai su pieštuku rankoje. Bet ne kompiuterio ekrane. Nes taip patikimiau.
 
Suomijoje ir kai kuriose JAV mokyklose bandyta iš pradinukų atimti rašymo pratybas. T.y. jau pirmąsias raides bandyta mokyti kompiuterio ekrane. Žinoma, pavyko. Bet taip išmokintieji po metų ar kitų - vyresnėse klasėse - turėjo daug prastesnę vaizduotę, žemesnius kūrybiškumo rodiklius. Išvada: kuo dažniau rašome ranka, tuo greičiau suvokiame informaciją. Sklandžiau kalbame. Geriau įsimename. Ranka rašytas tekstas visuomet išsamesnis.

Smagus retorinis klausimas: ar būtų toks mielas jums vasario 16-osios aktas, jei Pilies gatvėje po nedūžtančiu stiklu šiandien puikuotųsi signatarų vardai, atspausdinti mašinėle?

Rašymas ranka gerina kognityvinius įgūdžius, t.y. gerina pažintinius gebėjimus. Tokio rašto skaitymas moko mus atpažinti simbolius, aštrina protą.
Knygų mugė. Visi be išimties gerieji rašytojai po jos skundėsi, kad įskaudo dešinę ranką. Nes tiek knygų reikėjo ranka pasirašyti! Tiek dedikacijų sukurti! O ką tai rodo? „Treniruočių“ stoką. Ir nežinojimą, kokiu kampu reikia laikyti „plunksnakotį“, kokius „paspaudimus“ ties kokiais žodžiais reikėjo daryti.
Beje, ateities grafologai pagal tuos mugės autografus galės nustatyti ne tik tądien buvusią rašytojo nuotaiką ar jo nuovargio laipsnį. Galbūt jie sugebės įžiūrėti ir tų rašytojų sveikatos problemas? Na, o šiandien neturėtume stebėtis, kad į rašysenos tyrinėtojus dažniausia kreipiasi kriminalistai. Nes raštas išduoda ne tik sveikatos, bet ir psichologines žmogaus problemas.
 
Jūs, žinoma, nenorite savo problemų atskleisti. Todėl rašote kompiuteriais. Net kai pasiryžtate nusiųsti „gyvą“ sveikinimą, perkate atvirukus su parduotuviniais tekstais. Nes bijote savo rašto, kuris psichologiškai ir mediciniškai gali jus išduoti. 
O dabar apie ranka rašytą raštą ir sveikatą. Pradėsiu nuo didžiausio netikėtumo.
Grafologai tikina, kad per pirmąsias 72 valandas po apvaisinimo, rašysena jau gali išduoti nėštumą. (Žinoma, gali ir neišduoti). Staigūs atotrūkiai tarp raidžių ir itin stiprūs paspaudimai (kartais suplyšta net popierius) rodo nervų sistemos ligas. Jei raštas itin smulkus ir suspaustas, kyla rimti įtarimai dėl esamos ar būsimos Parkinsono ligos. Jei pradedama rašyti smulkiais žodžiais, o vėliau tekste jie vis didėja, patyrę psichiatrai įtars maniakinę psichozę. Sergančiųjų depresija eilutės tekste visada „nuvažiuoja“ žemyn. Optimistų – aukštyn. Hipertonikams būdingos nelygios raidės ir stiprūs rašiklio paspaudimai. Labai spaudžiamas rašiklis dažnai dar rodo ir didelį norą visus kritikuoti.
 
Dar jūs žinote, kad esti žmonių su kaligrafiška rašysena. Na, tokia gražia. Be priekaištų. Jei būtent taip ir rašote, pagirs jus tik mokytojas ar partneris. Bet esmė – kitokia: dažniausia taip rašo žmonės, visiškai neturintys savo nuomonės.
O dabar belieka pridurti vieną jus paguodžiantį sakinį: grafologija dar nėra ta mokslo šaka, kuria besąlygiškai tikėtume. Todėl dar galima į ją ranka numoti. Laikinai.

Tačiau ranka numoti į tiesiog tragiškai neįskaitomą mūsų mylimų gydytojų raštą - niekaip negalime. Bet neliūdėkite, lietuviai: išsiaiškinta, jog nesuprantamas keverzones, t.y. receptus rašo 90 procentų pasaulio daktarų. Todėl, siekiant užkirsti kelią farmakologinėms nelaimėms, dar 2009 m. garsi bendrovė „Abbyy“ sukūrė ženklų atpažinimo programą. Jos modulis „MedText“ išmoko skaityti ir į žmonių kalbą išversti daktarų rašytus receptus. Patiko tai ir lietuviams: 2014 metais jie sukūrė netgi tinklalapį www.abbyy.lt. Jis turėjo padėti vaistininkams ir pacientams. Bet nepadėjo. Nes nuo tų pačių 2014-ųjų ir neveikia.
Ir tegu neveikia! Mes turime e.receptą!
Vadinasi, bus dar apie ką rašyti. Ir kompiuteriu. Ir šratinuku. Ir parkeriu.
 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!