Dienos tema taps aiški jau po pirmojo epizodo. 1902 metais Berlyne, kuomet buvo paskelbtas mirusio turtuolio G.Pfeiferio testamentas, iškart susigrūmė moralė ir godumas. Pranešta, kad pagal paskutiniąją mirusiojo valią kiekvienam, NEATĖJUSIAM į laidotuves, bus padalinta po 300 markių. (Tuomet tai buvo visai neblogi pinigai).
Palydėti velionio atėjo vienintelė tolima giminaitė. Tad jai pagal kitas, jau prie kapo perskaitytas testamento sąlygas atiteko antroji palikimo dalis – apie 30 tūkst. markių.
Taip! Rašinys yra apie testamentą! Jį, pagal nelengvai pasiekiamus duomenis, šiandien yra parašę tik apie 20 proc. Lietuvos gyventojų. Jūs klausiate, kam išvis testamento reikia? Trumpasis atsakymas (gal net su humoro atspalviu) galėtų būti toks: kad po jūsų mirties giminėje neįsipliekstų ginčai, nuoskaudos ar net muštynės. Kad būtų pasirūpinta žmonėmis, kuriais ir jūs gyvi būdami rūpinotės. Kad taupytųsi laikas ir pinigai (be biurokratinių barjerų ir brangiųjų advokatų). Ir t.t. Ir dar primename, kad čia – tikrai ne juridinis rašinys. O jei kas mano, kad jis ir su medicina (mūsų savaitraščio specifika) maža bendro turi, klysta. Nes...
Surašyti testamentą gali ne kiekvienas, o tik sveiko proto pilietis. (Oho, kad žinotumėte, kiek ginčų dėl to sveiko proto kyla!) Dar ir spec. žinių reikia: mat įstatymai numato privalomąją palikimo dalį net ir tiems, kuriems galbūt nutarėte nieko nepalikti. Čia vėl reikia sveiko proto ir sveiko kūno. Na, o didysis tiesioginis ryšys su sveikata dar ir tas, kad testamentą gali patvirtinti ne tik notaras, bet ir ligoninių ir kitų gydymo įstaigų vyr. gydytojai bei jų pavaduotojai medicinai. Taip pat budintys gydytojai, socialinės globos namų direktoriai ir daktarai. Net laivų kapitonai.
Jei rašinį teisinėms problemoms skirtume, tuomet nertume į įstatymų pasaulį, kurio gilumoje – galybė slenksčių ir kliūčių. (Pavyzdžiui: ar žinote, kad testamentą pripažinus negaliojančiu, ankstėliau sudarytasis galiojančiu netampa? Ar esate tikri, kad atskirtumėte neveiksnų asmenį nuo ribotai veiksnaus?)
Jau šiandien galite suplanuoti, kam gi jūsų palikimas atiteks. Ir nežadėkit daug artimiausiam pusbroliui ar pusseserei: jie viso labo yra tik ketvirtosios eilės paveldėtojai. Net tėvai ir broliai (seserys) nėra pirmaeiliai. Pirmiausia prie karsto (čia toks juodas humoras) teišsirikiuoja vaikai (biologiniai ar įvaikinti – nesvarbu) ir sutuoktinis. Jiems – po lygiai. Seneliai taip pat kažkur į galą nustumti. Nepatinka? Štai dėl to „patinka-nepatinka“ ir reikia testamento. (Dažną ketvirtadienio rašinį baigiu šventu posakiu „BŪTINAI pasitarkite su šeimos daktaru“. Šiandien atvejis panašus: tik tartis teks su notaru ar advokatu. Kad klaidų nepriveltumėte.)
Bet galite ir privelti. Nes egzistuoja dar vienas testamento tipas – ASMENINIS. Jis gali būti surašytas testatoriaus ranka, bet kuria kalba. Notaro dalyvavimas – nebūtinas, tačiau tokį testamentą gali tekti tvirtinti teisme. Detales, jei jums rūpi, vėl paaiškins notaras, tik priminsim, kad teismui tokį testamentą reikia pateikti per vienerius metus.
Dvi temos papildomai – virtuvinei – diskusijai. Pagal romėnų teisę turtas be testamento buvo laikomas viešuoju, t.y. padalijamas. O štai Romos imperatoriaus Augusto pavyzdžiu kartais pasekama ir dabar: Augustas testamentu nurodė tam tikrus asmeninius raštus po jo mirties sudeginti, kad niekada nebūtų paviešinti.
Tikiu, kad kas nors susidomėjo. Tačiau turiu atliepti ir daug linksmesnių istorijų laukiantiems. Dabar – apie linksmuosius (?) testamentus.
Vokiečio Karpo Taušo pavardę istorija išsaugojo dėl trumpiausio, dviejų žodžių, testamento: „Viską – žmonai!“.
Žinoma, esate girdėję apie Nobelio premijų atsiradimą. Pasakojama, kad viską naikinantį dinamitą sukūrusį Alfredą Nobelį gyvenimo gale ėmė kankinti sąžinė ir iš 30 milijonų kronų šeimai jis paliko tik 500 tūkstančių. Likusius skyrė premijoms. Ar tiesa? Ginčijamasi. Bet premijos jį išgarsino labiau nei chemija.
Unikalus yra milijonieriaus Franklino Rotšildo testamentas. Jis uždraudė giminėms ir valstybei ieškoti savo turtų bankuose ir juos kaip nors naudoti. Taip testamente ir parašyta. O kaip iš tikrųjų buvo, informacijos nėra.
Samuelį Bratą žmona visą gyvenimą „pjovė“ už besaikį rūkymą. Ir sulaukė keršto. 1960-aisiais Londone miręs Samuelis paliko žmonai 330 tūkst. svarų. Su sąlyga, kad ji kasdien surūkys po penkis cigarus. (Kontroliuoti paskirtas šeimos draugas, kuris Samuelio žmoną vėliau vedė. Nerūkantis.)
Dar apie pypkės (o gal cigaretės?) dūmą. Ar žinote, kad ir jūs galite pretenduoti į Čarlio Čaplino palikimą – vieną milijoną dolerių? Aktoriaus testamente nurodyta, kad tokia suma bus išmokėta rūkaliui, kuris išleidęs iš burnos penkis dūmų žiedus sugebės pro juos „prapūsti“ dar ir šeštąjį? Bandymų būta ne šimtai, o tūkstančiai. Su komisijomis ir be jų. Tačiau dar niekam tai nepavyko.
Laikas parašyti ir apie testamentą, kurio sąlygos iki šiol neįvykdytos. Vokiečių milijonierius Rolfas Edenas visą turtą užrašė moteriai, su kuria lovoje... numirs. Dabar ponui Rolfui 76-eri. Ir keletą vakarų per savaitę jis leidžia su vilties neprarandančiomis aštuoniolikmetėmis. Kartais ponios – kiek vyresnės. Tikisi...
Dar viena jums girdėta pavardė – vengrų iliuzionistas Haris Gudinis (1874-1926 m.). Pasaulyje garsus fokusų meistras, būdamas 50-ties, parašė testamentą, o jame pažadėjo, kad visus burtus ir gudrybes atskleis tik tuomet, kai pasaulis švęs 100-ąsias jo gimimo metines. Tądien – 1974-ųjų kovo 24-ąją – advokatai ir turėjo atverti iliuzionisto seifą. Atvėrė: jis buvo... tuščias!
Jaunimui geriau žinomas regio muzikos guru iš Jamaikos Bobas Marlis testamentu paprašė kartu su juo palaidoti gitarą, futbolo kamuolį, bibliją ir žiupsnelį marihuanos. Pageidavimas įvykdytas. Panašūs norai pildomi ir Lietuvoje. (Į V.Katunskytės kapą įdėtas lagaminėlis su mikrofonu).
Apie argentinietį Juaną Potomakį. Arba, jei norite kitaip, – karaliaus rūmų juokdarį Joriką V.Šekspyro „Hamlete“. Ponas Juanas labai mylėjo gimtojo miesto – Buenos Airių teatrą. Įtraukė jį ir į testamentą, tačiau – kiek savanaudiškai: paskyręs vaidinimo įstaigai 100 tūkstančių dolerių, jis kartu su pinigais užrašė teatrui ir... savo kaukolę. Su sąlyga, kad ta pomirtinė jo kaukolė „vaidins“ Hamlete juokdario Joriko kaukolę. Spektakliai sėkmingai tebevyksta.
Pabaigoje – apie rašinio pavadinimą: testamentas tikrai bus priešpaskutinis jūsų dokumentas. Na, ant paskutiniausiojo – mirties liudijimo – jūsų parašo jau nebereikės.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: