Ką tai reiškia? Ogi tai, kad, jei visa pradžioje išvardintąja „demografija“ bent šiek tiek patikėjote, lengvu mostu jus jau galėtume priskirti prie lengvatikių. Ar net prie tų, iš kurių pelnosi telefoniniai sukčiai. Bet gal jūs – tik neatsargusis, kuriam nesmagu pripažinti, kad šiais laikais tikrinti reikėtų net tai, kas laikraščiuose rašoma? O gal pavydas kirbtelėjo, kad kas nors kitas daugiau nei jūs keistų faktų yra prisirinkęs?  
 
Mini intarpas: kas tas pavydas? Anot enciklopedijų, tai – materialinių objektų, o taip pat ir žmonių, ir jų galios, ir jų pasiekimų, kuriuos turi kas nors kitas, troškimas. Gali būti blogas ir... geras. Bet kodėl tuomet krikščionybėje jis laikomas mirtina nuodėme?
 
(Čia buvo įžanga į sunkiai perprantamą pavydo temą. O, sakykit, kada paskutinįsyk į jus tas kirminas buvo įkibęs? Ir ar paaiškėjo jums pagaliau, kad tie skaičiai pirmose rašinio eilutėse – absoliuti fantazija ir melas? Jei ne, teks tikrinti. Kartu.).
 
Dažniausia pavydas siejamas su meile. Ir čia – dvi jo priešingos pusės: kartais jis pasitelkiamas kaip meilės įrodymas. O kartais viršų paima... neapykanta. Dar yra vaikų ir tėvų pavydas, net senelių. Ir t.t.
 
Be vaikiško pavydo ir pavydo poroje dar būna šeimos pavydas (pavyzdžiui, tarp brolių ir seserų), retrospektyvinis pavydas (dėl buvusių santykių). Ir patologinis dar būna. Tai – jau beveik liga, siejama su nuolatiniu kontrolės poreikiu bei žema savigarba. Ir dar turėtume skirti pavydą nuo... pavyduliavimo. Ir...
Turbūt jau įrodžiau, kad tie skaičiukai rašinio pradžioje – ne iš kepurės traukti. Tad gal mūsų nežinią ir įtampą panaikins anekdotinė situacija?  
 
Kuomet pasaulyje žinomo mokslininko paklausė, kaip tuos pavydo porūšius į lentynėles sudėlioti, jis atsakė taip: „Skirtumai tarp tų rūšių – akivaizdūs: tai tas pat, kas atskirti škotišką katę nuo britiškos; tas pat, kaip elektroforezės nesupainioti su amplipulsu, o polistirolo – su polipropilenu...“
 
Na, pasišaipėme iš savo profesinių žinių, pasižavėjome lakiąja garsaus profesoriaus vaizduote ir... nenumaldomai artėjame prie ketvirtadienio patarimų. Nerūšiuodami ir į lentynėles nuomonių nedėliodami, imsimės eilinės saviugdos ir bandysime išvyti iš savęs trečiąją (pagal dažnį) Didžiąją nuodėmę – pavydą.
 
Katalikiškai nusiteikę visas tolesnes instrukcijas gaus, jei pavartys religinę literatūrą. O kai kam, tikiuosi, pravers ir trumpasis savaitraščio „Lietuvos sveikata“ pamokslas.
Viena sunkesnių patologijų – juodasis pavydas. Kuomet save graužiate dėl kaimyno (-ės) geresnio automobilio, didesnės algos. O jei jau, neduok Die, tas kaimynas parsivedė jaunutę ir gražutę žmoną (draugę), tuomet visas pyktis ir nelabai gražūs epitetai jau ne kaimynui, o tai naujajai kaimynei skiriami. Bet čia gimsta ir pirmosios „metastazės“: naujajai porai jūsų apkalbos dažnai – kaip nuo žąsies vanduo. Pirmiausia jos per sveikatą smogia pačiam apkalbėtojui pavyduoliui.
 
Koks vaistas nuo šitokio juodojo pavydo gelbėja? Pirmiausia... prisipažinimas sau, kad pavydite. (Tai – plati tema, todėl pateikiu dar vieną jos interpretaciją. Savianalizės metu dažnam pasirodo, kad jie patys trokšta tokio pat gražaus visomis prasmėmis šeimyninio židinio. Bet tai – tik pirmoji ir paviršinė reakcija. Lendant į temą giliau, dažnai paaiškėja, kad ne oficialaus žmonos ar vyro statuso pavydima, o tiesiog meilės, jaukumo ir... neturėjimo su kuo vakare išgerti arbatos).
 
Dėl laiko ir vietos stokos sveikuoliškam (t.y. nelabai įdomiam) pavydui dėmesio neskirsiu. Bet nesveiką pavydą nuo sveikojo atskirti nėra sudėtinga. Patikrinkite, ar jūsų pavydas kartais pakeičia dienos planus. Jei taip – jau blogai. Jei jis sukelia nepatogumus (ar net skausmą) artimiesiems – būtinos skubios išvados.
 
Baisoka rašyti apie dar vieną gają pavydo rūšį. Ji, beje, gyva ne tik Lietuvoje. Bet Lietuvoje – ypač. (Nors, sako, pavydas tautybės neturi). Tai pavydas – gynybinė siena. Šiapus sienos – neturtingi. Anapus – visi turtingieji. Visi jie... įtariami vagystėmis. Loterijų ir konkursų laimėtojai – nesąžiningumu ir korupcija. Puikiai dirbantis gydytojas žurnalistų nedomina, o daliai pop žiniasklaidos reikalingas tik gydytojas kyšininkas. Iš čia kilusi ir didžiausioji žurnalistikos klaida: savo metu spaudoje buvo plačiai aprašinėjamos užsienio įkalinimo įstaigos, kuriose ir aplinka, ir maistas – geresnis nei... mūsų ligoninėse. Dabar „kovotojai už teisybę“ jau renkasi kitą frontą – politinį. Tik kažkodėl dar niekas nerašo apie pavydą... Seime. Bet jis yra!
 
Ir dar pavydas priklauso nuo... konteksto. Ir nuo to, kas, kur, su kuo ir kiek kartų. Na, nemanau, kad pavydima „gražuolei“, kuri kas savaitę feisbukan „deda“ savo keliones vis į kitą šalį. Noras pasigirti „puikiu“ gyvenimu aplinkiniams sukelia ne pavydą, ne pyktį, o tik pajuoką. Bet visuomet rasis ir du trys jai pavydintys. Tai liudija apie jausmo individualumą. Kartais – apie išsilavinimo ir bendrosios kultūros stoką. 
 
Bet ar pastebėjote? Visais (na, beveik visais) atvejais pavydas yra slepiamas. Išgyvena pavyduoliai jį dažniausiai vieni. O kuomet bėda neturi su kuo pasidalinti, ji tave greičiau sugraužia. Pagimdo pyktį. Pyktis – ligas. Ir t.t.
 
Visuomet sunku nuspėti, kokia gi auditorija skaito vienus ar kitus pamąstymus. Savo skaitytojus įsivaizduoju, kaip teisingai ir be pavydo gyvenančius vidutinio amžiaus žmones. Bet pragyventi metai ir šiandienos tema įpareigoja du žodžius tarti ir tiems, kurių tarpusavio santykiai dar tik prasideda. T.y. jaunesniems. Apie pavydą jie privalo kalbėti. Jie turi nustatyti pavyduliavimo rėmus. O jei partneris jau šiandien pažeidžia asmenines ribas, be kontrolės neleidžia nė žingsnelio žengti – turite atmesti abejones ir įsisąmoninti, kad ateityje situacija tik sunkės.
 
Antrasis patarimas jaunimui (o gal net tema pokalbiui su protingais žmonėmis, kuriuos, tikiuosi, savaitgalyje sutiksite knygų mugėje) galėtų būti pavydas... internetui. Ar reikia čia dar pasakoti, kad tas visagalis – įskaitant, beje, jau ir „ChatGPT“ – yra tik dar viena pavydą skatinanti iliuzija?
 
Kad rašinys atneštų jums bent nedidelę naudą, savarankiškai savaitgalinei namų užduočiai šiandien jums skiriu dar vieno naujo žodžio pažinimą: prašome, jei laiko rasite, paskaityti apie histrioninį asmenybės sutrikimą. Tai – taip pat apie mūsų sveikatą.     

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!