Nevaldomai, iki paskutinės gyvenimo minutės juokdamasis, mirė senovės Graikijos filosofas Chrisipas Solėjus. Nors jis parašė 750 filosofinių traktatų, istorijon pateko ne dėl jų, o dėl ištikusio juoko priepuolio: nevaldomai ėmė kvatotis, kai pamatė, ką išdarinėja parūgusių vynuogių privalgęs, t.y. natūralaus alkoholio paragavęs jo asilas. Bet filosofo kolega – jums žinomas ir girdėtasis Diogenas – asilą bandė teisinti: viešai pareiškė, kad girtas buvęs ne jis, o pats... Solėjus.
 
Juoko tyrėjai tvirtina, kad istorija pasikartojo daugiau kaip po 2 tūkst. metų, kuomet nuo juoko prie TV ekrano mirė vienas JAV humoristinio TV serialo „Seinfeldas“ žiūrovų. Sako, kad jo pavardė neskelbiama etikos sumetimais.
 
Teorijų ir skaičiukų apie fiziologinį reiškinį – juoką – esti visokiausių. Pradedama nuo to, kad vos ketvirtą amžiaus mėnesį įpusėję, kai dar nė žodelyčio neištariame, jau bandome šypsotis ir juoktis. Bet teko dalyvauti ir laidotuvėse, kurių visa procesija užsikrėtė nepaaiškinamu juoku. (Mokslininkai ir daktarai vėliau tai įvardijo, kaip streso ir nevaldomų emocijų pliūpsnį.)
 
Bet ne viską už mūsų skaitytoją turime sukramtyti ir jam burnon įdėti: pažersiu keletą faktų, iš kurių išvadas pasidarysite patys.
Besąlygiškai įrodyta: iš dviejų vyrų moteris visuomet pasirinks tą, kuris turi subtilų humoro jausmą ir gražiai (?) juokiasi.
 
Pasaulinė statistika: suaugęs žmogus kasdien nusijuokia 15-17 kartų. (Rašinio autorius išdrįstų taip komentuoti: Lietuva iš bendrojo konteksto stiprokai iškrenta).
 
Gineso Rekordų knyga užfiksavo: jogos meistras R.Kumaras (Indija) be perstojo juokėsi 3 valandas, 47 minutes ir 54 sekundes. (Norėčiau pamatyti pilietį, kuris ramiai stovi šalia kvatojančio R.Kumaro su chronometru rankoje.)
 
Tęsiant potėmę: neabejoju, kad, kuomet kambaryje esate vienas, jums yra tekę nusišypsoti. O garsiai pasijuokti? Žinoma, kad ne! Tačiau jei kambary esate ne vienas, juoko pliūpsnį sukelia net nelabai juokinga detalė.
 
Taip jau esame surėdyti, kad valgydami ar mylėdamiesi, verkdami ar juokdamiesi negalvojame apie mechanizmą, verčiantį vienaip ar kitaip tą akimirką elgtis. (Priežastį žinome, o štai mechanizmas – nerūpi.) Bet šiandien atkreipkime dėmesį į keletą iš maždaug... šimto aspektų. Pirmiausia – į šiek tiek jau paliestą neurobiologiją. Kuomet ir kitus paskatiname kartu nusijuokti, gimsta bendri jausmai ir abipusės (jei jūsų pajuokavimas tikslus) simpatijos. Taip skatinama bendrystė. Pavyzdžiai – net ir politikų susitikimuose: kai juose daugiau šypsenų, kartais ir juokas gimsta. O tai – užtvara bet kokiam priešiškumui.
 
Pajuokavimų ar net atviro juoko niekas nesitiki ir iš rinkiminių disputų Lietuvoje. Darbo baras – visiškai apleistas, mat vyrauja nuomonė, kad politikas būtinai yra rimtas ir niūrus. Klaida! (Jei vienas kandidatų į prezidentus – tas, kuris neseniai paliko Seimą, – vietoje pykčio būtų skleidęs humorą ir šypseną, tikrai būtų patekęs į antrąjį turą. Ir galbūt net laimėjęs.) Žinoma, tai – tik teorija. Tačiau ar reikia čia to „tik“? Aristotelis dar prieš mūsų erą teigė, kad juokas, kuris nieko neįžeidžia, įgalina pasiekti netikėtą ir pozityvų efektą. Tuo jis bandė paneigti dar anksčiau gyvenusio Platono tiesą. Šis sakė, kad kiekvienas juokas slepia... pavydą.
 
Tikriausiai nesiginčysite, jei išgirsite, kad per 2 tūkst. metų mūsų mąstymas pakito. Kad dabar mintijame kitomis kategorijomis. Ar manote, kad tiedu sakiniai teisingi? Pirminis juokas ir tolimais laikais, ir šiandien randasi dėl... situacijų neatitikimo: iš herojaus laukiame vieno, o jis pasielgia visiškai kitaip. Ir tai yra juokinga! Ir juokingi mums žodžiai, neatitinkantys veiksmo. Ir juokingas mums yra klounas, cirko arenoje vis ne laiku ir ne vietoje nukrentantis. Ir YouTube pilna tokių kritimų. Iš kur visa tai? Kodėl mes tokie primityvūs? Atsakymas: tai gimę tada, kai ėmėme vaikščioti tik dviem kojomis. Ir vis grubiai už ko nors užkliūdavom. Ir krisdavom. O šalia esantiems tai buvo... juokinga.
 
Šiandien, kuomet girtuoklis gatvėje griuvinėja, juokinga tik retam. Dar liūdniau (o ne juokingiau), kuomet nevalingai kvatoja narkotikų ar durnaropių prisiragavęs. Ir šioje vietoje jūs jau imate suprasti: juokas – dalykas rimtas. Jis gali būti ne tik linksmas, bet ir piktas. Gali būti pagiežingas. Jei esate subtilus pilietis, gali būti sarkastiškas. Bet dažniausiai būna neištyrinėtas!
 
Todėl bent paviršutiniškai patyrinėkim, ką juoko dėka galime įgyti. Arba prarasti. Pradėsiu nuo keisto ir prieštaringo fakto – juoko terapijos. Atkeliavo šis „gydymas“ į Lietuvą iš JAV. „Pastiprinimui“ visuomet pabrėžiama, kad į JAV atkeliavo iš Indijos. Bet Indijoje apie tai niekas nežino. Skelbimuose rašoma, kad juoko terapija gydo depresiją ir... slogą. O kursuose, kuriuos veda „reiki specialistai“, mokoma, kaip taisyklingai juoktis. Ir pabrėžiama, kad efektas bus tik tuomet, jei, sumokėję pinigėlius, kasdien juoksitės ne trumpiau nei pusvalandį. Tokie skelbimai nebestebina. O šiurpas krėsti ima tik tuomet, kai tas pamokas TV ekrane pamatai: gražios, jaunos, iš pažiūros protingos ponios ekrane bando kvatotis besikratydamos ir nenatūraliai klykdamos. Ir tuomet tik viena mintis galvon šauna: nejuokinga tai! O antra mintis: ar daugiau jos neturi kuo užsiimti ir kur pinigėlius (žinoma, vyro!) išleisti? Būtent nuo čia prasideda dar viena liga: Merlin Monro sindromas. (Nepulkite jo ieškoti: kitą ketvirtadienį būtent apie jį ir parašysim.)
 
O dabar grįžtame prie pavadinimo.
„Pats juokingiausias rašinys“ taip pavadintas ne dėl juoko ar humoro jame. Tiesiog apie juoką skaitote daugiausia, nei iki šiol skaitėte. Bet ar žinote, dėl ko rašinio autoriui labiausia skauda širdį? Dėl fakto, kurio nutylėti niekaip negalime, – pačios mažiausios veido raukšlelės gimsta... nuo juoko. Bet tegu tai gąsdina ne visus, o tik ponias, priverstinai ir nenatūraliai kasdien pusvalandį garsiai besijuokiančias. Paprastai žmogui tos juoko raukšlelės ima susidaryti tik tuomet, kai jau 70 „stukteli“. Vadinasi, juoktis patartina. Juoktis nedraudžiama. Ir reikėtų tai daryti kuo dažniau. Nes lietuviškoji statistika liūdina: suskaičiuota, kad vidutinis tautietis per dieną dabar juokiasi tik 3-4 minutes. O prieš du dešimtmečius tokių minučių buvo dvigubai daugiau. Kaip manote, kodėl?
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!