Tai, kad sveikatos leidinys rašo apie kraują, – natūralu. Nes kraujas – gyvybės sąlyga. Bet, jei istorijos vadovėlyje dar esate skaitę, jog ant žemės pralietas kraujas kadaise darė tą žemę vaisingesnę, jau pereinate į aukštesnę, ne tik į fiziologinę sampratą. Actekų kultūroje net saulės patekėjimui buvo dėkojama krauju: kasmet – rytais vis aukojant – gyvybės netekdavo per 20 tūkstančių dabartinės Meksikos gyventojų. Tad ir dabar koridoje – tiesa, tradicija jau nykstanti – po pergalės geriamas jaučio kraujas. (Asociacija: skanus buvo studijų laikų vynas, kuris taip ir vadinosi „Jaučio kraujas“).
 
Bet šiandien – apie žmonių kraują. Ir keistus – lietuviams menkai suprantamus jo praliejimus – kraujo kerštą. Istorijai į pagalbą teateina literatūra ir kinas.
Pirmiausia, žinoma, Marko Puzo (Pjuzo) „Krikštatėvis“. Apie kraujo kerštą užsimena ir A.Diuma knygoje „Grafas Montekristas“. Garsi yra Gi de Mopasano „Vendeta“. Ir, žinoma, prisišaukčiau skaitytojų kraujo keršto, jei nepaminėčiau Viljamo Šekspyro su jo Montekiais bei Kapulečiais.
 
Kažkur pirmuosiuose sakiniuose rašiau, kad lietuviams reiškinį sunku suprasti – nebūdingas jis mūsų platumoms. Bet gi netiesa tai! Jei imčiau pasakoti klasikinę lietuviškąją karaliaus Mindaugo keršto istoriją, rašinys negreit baigtųsi. Negana to, dar reikėtų užpildyti ir žinių spragas (pradžioje, atrodo, už karaliaus ir jo vaikų – Ruklio bei Rupeikio – mirtis stojo keršyti draugai ir giminės, paskui buvo nužudytas vienas Mindaugo žudikų Treniota. Ir t.t.).
 
Kodėl už kraują krauju keršyta? Mokslo knygos aiškina paprastai: kerštas – ir teisė, ir prievolė, ir pareiga. Nes kažkada – nuo pat bendruomenės formavimosi iki įstatymų atsiradimo – tai buvo vienintelė giminės savisaugos priemonė ir jos išlikimo sąlyga. O kaip kitaip – pagal tuometinę sampratą – atsiteisi už giminaičio nužudymą, moters pagrobimą ar asmenybės įžeidimą? O jei nepasisekė ar nepavyko atsiteisti? Tuomet neįvykdytoji keršto pareiga pereina palikuoniams.
 
Dabar prašome prisiminti pasiūlymą į tolimus laikus pažvelgti šiandienos žvilgsniu. Gal – net medicininiu. Nes kerštas ir mūsų visuomenėje tebeegzistuoja. (Užspaustas. Apie jį nekalbama. Ir retai rašoma. Dar retesnės yra publikacijos, parodančios, kad psichologiniai keršto ypatumai turi sąsajų su mūsų psichika ir net fiziologija). Nepaisant to – apeigos vyksta. Slapta ir vienumoje. Pasitelkiant ir kitus negatyvius psichomotorinius veiksmus. Medicininės pagalbos neieškant. (Tema – ypač plati. Pakanka prisiminti Minią Įtūžusiųjų prie Seimo ir jų atsigabentas kartuves).
 
Bene įdomiausiai kraujo keršto tradicijas interpretuoja čečėnai. Jie sako taip: „Jei ne kraujo kerštas, mes vieni kitus jau seniai būtume išpjovę. Šis paprotys moko gyventi ir bendrauti draugiškai. Priešingu atveju – kerštas neišvengiamas.“ Toji tauta jautri įžeidimams ir visuomet ginkluota. Egzistuoja net nuostata: jei išsitraukei peilį ar pistoletą, privalai jį panaudoti – nors į orą iššauti, nors pirštą įsipjauti...
 
Su Čečėnija besiribojanti Ingušija kraujo keršto apraiškas išnaikinti bando seniai ir... bergždžiai. Pirmasis šio RF darinio prezidentas Ruslanas Auševas dar 1995 m. prie vyriausybės sudarė „sutaikymo komisiją“, kuri iki šiol bando taikiai spręsti vietines keršto problemas. Pagal naujausius duomenis dabar Ingušijos „sutaikymo komisijos“ sprendimų laukia apie 100 šeimų. Sulaukia ne visos: smurtinės keršto mirtys yra dažnos. Net rekordas užfiksuotas: dviejų Ingušijoje žinomų vietinių montekių ir kapulečių žudynės su pertraukomis vyksta jau daugiau kaip... 70 metų.
 
Tik 2 tūkstančiai kilometrų skiria mus nuo Europos šalies, kurioje iki šios dienos kraujo keršto papročiai neišgyvendinti. Oficialiosios versijos skelbia, kad Albanijoje keršto mirčių nebėra. Bet visi žino, kad tai – netiesa: šiuo metu į kraujo keršto voratinklį yra įsipainiojusios daugiau nei 5 tūkstančiai šeimų, o per dešimt metų dėl šios priežasties nužudyta per 9 tūkstančius žmonių. Ne paslaptis ir čia galiojančios mirtino keršto taisyklės: auka turi būti nužudyta iš priekio, savo paties žemėje, ji turi matyti žudiko akis ir žinoti, kas jį žudo. Ir Albanijoje veikia „Kraujo keršto reguliavimo komitetas“. Bet dažniausia jis pasiūlo tik... užsibarikaduoti namuose. Mat keršto taisyklės neleidžia aukos žudyti jos name.
 
Turėtume džiaugtis šalimi, kurioje gyvename. Nes, nors garsiai apie tai nekalbama, kraujo keršto apraiškų yra ir Japonijoje, ir civilizuotoje Europoje. Japonijoje ir šiandien galioja įstatymas, įgalinantis savo rankomis atkeršyti artimo žmogaus žudikui. Tik reikia pranešti apie tai valdžiai ir gauti jos patvirtinimą, kad atvejis bus traktuojamas kaip duoklė senovės papročiui. Įstatymas galioja! Tačiau nuo pat 20-ojo amžiaus pradžios juo dar nė karto nepasinaudota.
 
Nepaminėjome Italijos. „Na, ne, žinoma, ne!“ – moja rankomis italai. Girdi, viskas nugarmėjo praeitin, ir jokios mafijos, jokio kraujo keršto nebėra! Liko tik prisiminimai, filmai ir vendetas aprašantys romanai! Tik yla iš maišo vis vien išlenda. Todėl cituosiu dabar ne itališką, o Vokietijos laikraštį: „Vokietijos vakaruose, Duisburge, policijos patrulis automobilyje „Opel“ rado šešis vyrus, kuriems visiems šauta į galvą. Incidentas vyko šalia italų restorano „Da Bruno“. Vokiečių policijos žiniomis, žuvusieji tapo dviejų mafijos šeimų, gyvenančių pietų Italijoje, aukomis...“  
 
Tai tiek apie kraują. Dar, žinoma, galima jums – tikriems lietuviams-katalikams – pasiūlyti pagalvoti apie šventą vyną, geriamą per mišias. Nes tas vynas – taip pat kraujas. Kai žydai dar anais laikais dėl šito fakto susiginčijo, Jėzus štai ką jiems atsakė: „Jei negersite Dievo Sūnaus kraujo, neturėsite savyje gyvybės.“
 
Apie ką šiandienos evangelija, t.y. šis rašinys? Apie tai, jog, kai manote, kad jus neteisingai užpuolė, mirtinai įžeidė ar kitaip nuskriaudė, gimsta apmaudas, dažnai sukeliantis ir keršto jausmą. Tokie jūsų jausmai kitai pusei sukelia tokius pat jausmus. Įsisukama į geidžiamo smurto ciklą. O į veiksmą įtraukiami ne tik nukentėjusysis ir auka, bet ir šeimos nariai. Ir kartais tai tikrai virsta dešimtmečiais besitęsiančia montekių ir kapulečių istorija. Ką daryti?
Vėl turite pažvelgti į rašinio pavadinimą. Detalesnis jo paaiškinimas yra toks: kerštas – tai patiekalas, kurį reikia pateikti, kuomet jis jau atvėsęs. T.y. neskubant.