Apie tas ašaras: „Nacional Geographic“ rašo – ir tuo nelengva patikėti – kad mūsų organizmai per gyvenimą „prigamina“ jų net iki 50-ties litrų. Ir dar ten rašoma apie tai, jog moterys priverkia pilnesnius kibirus nei vyrai. Bet kas ten žino?
 
Tad kurią gi mūsų organizmo vietą reikėtų spustelėti, kad tas ašarų „maišelis“ atsivertų? Kaip keista bebūtų, ašarų sankaupos vietos mūsų organizme nėra. Mediciniškai tai aiškinti – ne šito rašinio tikslas. O, kad jūs dėl šitos problemos mažiau jaudintumėtės, tepaklausiu, kurioje vietoje, jūsų manymu, mūsų kūneliuose kaupiasi vanduo? (Tik nesakykite, kad inkstuose ar šlapimo pūslėje: H2O ten nėra!). Vanduo yra... ašarose: jose - 99 procentai gryno vandens. O likusiame viename procente sutelpa natrio ir kalio chloridai, natrio karbonatas, šiek tiek kalcio, ir šiek tiek – priklausomai nuo individualybės – kitų ingredientų ar fermentų.
 
Kadangi jau pajutote, kad ta chemija nelabai įdomi, dabar – intrigos dėlei – turiu pasakyti ką nors tokio, kad rašinio į šalį dar nemestumėte. Ir pasakysiu.
Ar žinote, kad tam tikra dalis planetos gyventojų ašaromis apsipila ir tuomet, kai jiems prireikia į tualetą? Nes be ašarų nusišlapinti jiems nepavyksta. Yra ir tokių individualybių, kurios kaskart apsiverkia, palindę po dušu. Arba vonioje. Tik nežinau, kurie – urologai ar psichoterapeutai – jiems padėti galėtų. Bet dabar – esminis klausimas: kodėl apskritai verkiame?
 
Pasirodo, dažniausia ašaras liejame dėl į akis patekusio šapo, šiukšlytės ar stipraus vėjo. (Apie mūsų išgyvenimų ašaras čia dar bus). Bet dabar apie tai, ką esate pamiršę: psichologinius Perkeltinės Veiklos dėsnius. Priminsiu, kas tai yra. Tie dėsniai pradeda veikti, kuomet kokiame nors nuobodžiame posėdyje popieriaus lape nei iš šio nei iš to pradedate piešti gėlytes. Arba, kai patys to nejausdami, pirštais imate tyliai barbenti į stalą. „Taip mūsų pasąmonėje įsijungia biologinis mechanizmas, saugantis nuo streso“, – sako psichologijos profesorius Džėjus Efranas (JAV). Jis teigia, kad ir verksmas turi panašią prigimtį: tai – reakcija į atsipalaidavimą po patirtos įtampos. 
 
Kadangi nežinomo profesoriaus išvada netenkino, ėmiausi literatūros apie tą Perkeltinę Veiklą. Ir štai, ką radau. Pavyzdys: konfliktas su viršininku. Jūs nesutinkate su jo nuomone, bet prieštarauti nedrįstate, nes būsite atleistas. Ką darote? Kažkodėl sumanote perstatyti ant darbo stalo esančias knygas. Arba – neriate į feisbuką. Formulė: kai iš dviejų norų nepatenkinamas nė vienas, pasirenkamas tuščias trečiasis kelias. Jis, beje, visiškai neproduktyvus. Bet pasirenkamas stresui numalšinti. Tai štai, tas nepažįstamas profesorius D.Efranas teigia, kad dažniausia pasirenkamas trečiasis kelias ir yra verksmas. Tyliai įlindus į kamputį. Vienatvėje.
 
Bet ar reikalingi tokie sudėtingi aiškinimai, kai galima visa tai sudėlioti paprasčiau? Todėl dabar verksmą – o kada nors vėliau ir juoką – sudėliosime į atskiras kategorijas. Ir pamatysite, kaip viskas dėl tų ašarų taps paprasta ir aišku.
Dar vienas ašarų ir verksmo tyrinėtojas – Tilbergo universiteto profesorius Adas Vingerhetsas – veikaluose teigia, kad nuoširdžiai verkti gali tik žmonės. Toks jo teiginys, žinoma, privers mus ką nors pasakyti ir apie krokodilo, ir apie katino ašaras. Bet tai bus vėliau. O dabar grįžkime prie profesoriaus, kurio teigimu, verksmo priežasčių yra vos kelios: tai liūdesio, pykčio, bejėgystės prieš aplinkybes ir... solidarumo ašaros. Pastarosios liejasi tuomet, kai ką nors nuoširdžiai užjaučiame ir, akis prisidengę skepetėle, išreiškiame prielankumą. (H.V. pastaba: kartais ta skepetėlė taip pat būva tik priedanga eilinei manipuliacijai). Ir viskas.
 
Bet skaitytojai mane pasmerktų, jei atskiros pastraipos neskirčiau dar vienai itin paplitusiai verksmo rūšiai. Dažniausia verkiame virtuvėje: ir kaltas dėl to – svogūnas!
Ponia Rosi-Lyn Fišer, Los Andželo fotografė, kartą nutarė mikroskopu patyrinėti (ir nufotografuoti) savo ašaras. Ir įsitikino: džiaugsmo ašaros nuo skausmo ašarų nelabai skyrėsi. O štai ašaros, ištekėjusios po svogūnų pjaustymo, į visas kitas buvo nė iš tolo nepanašios. Tas nuotraukas internete galite rasti. Mes gi kiek grubokai paaiškinsime: nematomi perpjauto svogūno garai kyla į viršų ir degina akis. Ir su česnaku taip atsitinka. Dėl šiose daržovėse esančios veikliosios medžiagos – alicino. Jis naudingas, mat yra stiprus antioksidantas, kurio mūsų organizmui reikia.
 
Apie krokodilo ašaras. Žinynuose rasite, kodėl jam, priešus kremtant, ašaros kaip pupos byra. Katino ašaros mūsų tautosakoje kažkada tiko tik pensijoms apibūdinti. Dabar tos pensijos padidėjo ir gali vadintis vilko ašaromis. Nes patarlėse radau: „Lapė kepa lašinius, vilkui rieda ašaros...“ Bet žinau, kad nepamiršote pažado papasakoti apie tualete ar lėktuve verkiančius. Tas fenomenas pirmąsyk aprašytas dar 1932-aisiais. Esmė tokia: pasitaiko piliečių, kurie serga Belo paralyžiumi. Dažniausia liga pasireiškia sutrikusiu gebėjimu kontroliuoti vieną veido pusę (dėl neteisingo veido nervų sujungimo, kuris atsitinka po operacijų). Bet kartais tas neteisingas sujungimas paliečia ir ašarų liaukas. Ir štai – noras šlapintis įjungia ne tą „mygtuką“. Taip atsitinka ir vonioje ar duše maudantis. Bet nuo mūsų ir daktarų tai paslepia vonios durų kabliukas.
 
Ir dar viena pikantiška informacija. Pasaulyje jau ne vienas specialistas tiria politikų ašaras. Ypač tas, kurias jie išlieja viešumoje: tribūnose ar televizijos laidose. Ir jau nustatytas ne vienas simuliacijos atvejis. Ką simuliuoja? Ogi norą pasirodyti paprastu mirtinguoju, atgailaujančiu ar net kenčiančiu. (Garsaus mūsų „politiko“ pavardę jūs žinote, tad tik vardą priminsiu: jis yra Petras)...
 
Na, ir apie tą naują galimo verslo rūšį. Simpatiškoje ir toli į priekį pažengusioje šalyje – Japonijoje už 8 tūkst. jenų valandai galite išsikviesti ašarų šluostytoją-guodėją. Jis su jumis gražiai pakalbės, nuramins, gal net liūdną melodija septyniolikos stygų instrumentu – kitra pagros. Išgersite žalios arbatos. Ir – ašarų kaip nebūta!
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!